Bakterinės infekcijos

 Pseudotuberkuliozė (Pseudotuberculosis, Extraintestinal yersiniosis) pasireiškia ūminiu karščiavimu, intoksikacija, sąnarių, kepenų pažeidimu, dažnai ir odos bėrimais, o įvairiuose organuose susidaro į tuberkulas panašių granuliomų.
Istoriniai faktai. Sukėlėją atrado L. Mallaser ir B. Vignal, 1883 m., ligos pavadinimą suteikė C. Eberth 1885 m. Tačiau tik XX amžiuje liga priskirta jersiniozių grupei. 1959 m. Vladivostoke kilo šios ligos protrūkių. Preliminariai ji buvo pavadinta „Į Tolimųjų Rytų skarlatiną panaši karštligė“. V. Znamenskij (1966) iš ligonio išmatų išskyrė bakterijas, kuriomis užsikrėtęs pats susirgo tipiška ligos forma. Jam buvo nustatytas padidėjęs specifinių antikūnų titras. 1967 m. Paryžiuje įvykusiame kongrese buvo pabrėžtas šios ligos aktualumas pasaulyje. 1968 m. chirurgė R. Kuzmaitė aprašė vaikų pseudotuberkuliozinį mezadenitą Lietuvoje. Šiuo metu aprašomi pavieniai ligos atvejai įvairiose pasaulio šalyse. Jų pasitaiko ir Lietuvoje.
Etiologija. Sukėlėjas Yersinia pseudotuberculosis yra trumpa apvaliais galais (0,8–2 x 0,4–0,6 mkm) gramneigiama lazdelė, nusidažo bipoliariai, be kapsulės, sporų negamina, fakultatyvus anaerobas. Auga kambario (18–20 °C) bei šaldytuvo (0–5 °C) temperatūroje. Jautri karščiui (> 60 °C) ir dezinfekcijos tirpalams, bet ilgai išsilaiko aplinkoje: išmatose 7 paras, piene 18, o lede – net 225 paras. Bakterija turi O ir H antigenus. Pagal O antigenus skiriami 8 serologiniai tipai. Žmogaus ligas dažniausiai sukelia I ir III, rečiau kiti serotipai. Daugiau kaip 90 proc. ligų žmonėms ir gyvuliams sukelia O grupės I serotipo Y. pseudotuberculosis. Mikrobams yrant išsiskiria endotoksinas, o kai kurios kultūros gali gaminti ir egzotoksiną.
Epidemiologija. Pseudotuberkuliozės sukėlėjas gali daugintis ne tik gyvūnų ir žmogaus organizme, bet ir išorinėje aplinkoje: dirvožemyje, vandenyje, augalų substratuose. Sukėlėjas nenutrūkstamai cirkuliuoja tarp įvairių gyvūnų ir išorinės aplinkos. Infekcijos šaltiniai (rezervuaras) – daugelis naminių ir laukinių gyvūnų, nešiojančių užkratą bei sergančių ūmine ar lėtine septicemija. Tai pelės, žiurkės, kurmiai, kiškiai, triušiai, šunys, katės, arkliai, karvės, kiaulės, paukščiai, net nariuotakojai. Jų fekalijomis užteršiamas dirvožemis, vanduo, pašarai, daržovės ir kiti maisto produktai, kuriuose sukėlėjas ilgai išsilaiko, ypač šaltyje (sandėliuose, rūsiuose, šaldytuvuose). Vienas iš svarbiausių infekcijos rezervuarų yra graužikai. Jų populiacijoje infekcija dažniausiai pasireiškia be simptomų. Žmonės dažniausiai užsikrečia per žalias daržoves, garnyrus, nevirtą pieną, vandenį. Ligonis užkratą išskiria su išmatomis. Žmogus žmogaus paprastai neužkrečia, išskyrus mažus vaikus. Užkrečiamasis laikotarpis apima visą ligos periodą ir vidutiniškai sudaro 2–3 savaites. Negydant užkrato išskiriama 2–3 mėn. Tačiau ligonis ar užkrato nešiotojas bakterijų paprastai išskiria nedaug. Užsikrėsti reikia palyginti didelės infekcinės dozės. Sukėlėjas turi patekti į išorinę aplinką ir pasidauginti. Daugelio autorių tyrimų duomenimis, pseudotuberkuliozės infekcijos rezervuaras gali būti ne tik įvairūs gyvūnai, bet ir išorinė aplinka. Šis sukėlėjas priskirtinas saprozoonozių grupei. Sukėlėjas gali ilgai savarankiškai egzistuoti dirvožemyje, nes turi oligonitrofilinių ir oligokarbofilinių savybių. Šiomis savybėmis jis yra panašus į dirvožemio bakterijas.
Sergamumas pseudotuberkulioze pasireiškia sporadiniais atvejais ir protrūkiais. Protrūkiai gali būti maisto arba vandens kilmės. Maisto kilmės protrūkiai yra dažnesni kolektyvuose. Sezoninis ligos padažnėjimas pastebimas pavasarį, kai oro temperatūra svyruoja nuo –5 iki +10 °C ir yra suaktyvėję graužikai. Pseudotuberkulioze serga įvairaus amžiaus žmonės. Mažiausias sergamumas vaikų iki 2 metų ir 50 metų bei vyresnių suaugusiųjų. Tai nulemia mitybos ypatumai.Patogenezė ir patologija. Patogenezės požiūriu ši liga gerokai panaši į vidurių šiltinę. Užkratas, praėjęs skrandžio barjerą, sukelia enteritą (ileitą), patenka į žarnyno limfinęsistemąirsukelialimfangoitąbeimezadenitą,opatekęsįkraują(bakteremija)pasklinda įvairiuose organuose ir sutrikdo jų veiklą. Masiškai žūdamos bakterijos sukelia karščiavimą, intoksikaciją, alergiją. Sveikimą nulemia besiformuojantis specifinisimunitetas ir organizmo apsivalymas nuo sukėlėjų. Ne visada tai vyksta sklandžiai, todėl galimi ligos paūmėjimai, recidyvai bei komplikacijos.
Patanatomiškai nustatomas terminalinis ileitas, suvešėję limfiniaižarnųelementai(Pejerio plokštelės, solitariniai folikulai), padidėję limfmazgiai (mezadenitas), padidėjusios kepenys, blužnis. Jose randama smulkių granuliomų, kuriose gausu neutrofilų,eozinofilų,histiocitųbeiepiteloidiniųląstelių,ocentreesamanekrozėspožymių.Skirtingai nuo tuberkulų, čia nerandama gigantinių (Langerhanso) ląstelių. Kartais kepenyse ir blužnyje susidaro daugybinių mikroabscesų.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka nuo 3 iki 18 dienų. Liga prasideda ūmiu karščiavimu, šaltkrėčiu, bendra intoksikacija, silpnumu, kartais sąnarių skausmu. Gali sutrikti virškinimas, skaudėti gerklę, atsirasti kosulys. Po 5–6 dienų karščiuojama iki 38–39 °C, ligonio veidas, akių junginės, minkštasis gomurys būna paraudę. Kūno odoje, ypač apie sąnarius, atsiranda simetriškas raudonas (panašus skarlatinai) bėrimas, delnų bei padų eritema („pirštinės“, „kojinės“). Bėrimas kartais pasireiškia papulėmis, petechijomis ar net mazgine eritema. Trečią ligos savaitę bėrimų vietose oda pleiskanoja, o delnų ir padų – lupasi. Ligonių liežuvis iš pradžių esti baltas, su gausiu apnašu, o po keleto dienų nusivalo, tampa raudonas („avietinis“). Ligos įkarštyje ligonis gali vemti, suviduriuoti, skaudėti pilvą, ypač dešinėje pusėje (gastroenteritas, ileitas, mezadenitas). Užčiuopiamos padidėjusios kepenys, rečiau – blužnis, kartais matyti neryški gelta. Ligoniai karščiuoja nuo keleto iki keliolikos dienų. Neretai liga recidyvuoja.
Pagal pagrindinę klinikinę simptomatiką priimta skirti šias ligos formas: abdominalinę, geltinę, sąnarinę, egzanteminę, generalizuotą (sepsinę). Kai kurie autoriai dar nurodo katarinę (plautinę), blankią bei latentinę pseudotuberkuliozę. Pasitaiko ir mišrių ligos formų su įvairių pažeidimų deriniais. Komplikacijos – dažniausiai alerginės bei autoalerginės kilmės – reaktyvusis poliartritas, mazginė eritema, Reiter sindromas. Rečiau pasitaiko meningoencefalitas, nefritas, pneumonija, miokarditas.
Diagnostika. Grupinių susirgimų atvejais diagnostikai gali padėti epidemiologiniai duomenys – bendras maistas su daržovių garnyrais, graužikų gausa sandėliuose. Svarbiausi klinikiniai simptomai – ūminis karščiavimas, odos bėrimas, dispepsijos požymiai, rodantys ileitą, skausmingas pilvas (mezadenitas), sąnarių bei kepenų pažeidimas.
Diagnozė patvirtinama išmatų, kraujo, šlapimo, biopsinės medžiagos bakteriologiniais tyrimais. Dėl ilgos jų trukmės dažniau pasinaudojama serologiniais tyrimais poriniuose serumuose (žr. žarnyno jersiniozę). Kraujo vaizde – neutrofilinėleukocitozė, limfopenija, labai padidėjęs ENG. Sunkiai sergant gali atsirasti ir šlapimo pokyčių – albuminurija, hematurija, cilindrurija, urobilino bei bilirubino.