Bendra infekcinių ligų charakteristika

Infekcija išsivysto patekus į organizmą specifinių sukėlėjų. Infekcija, arba infekcinis procesas, yra sukėlėjo ir žmogaus arba gyvulio organizmo sąveika, pasireiškiant infekcine liga arba simptomų nesukeliančia infekcijos forma (užkrato nešiojimo būsena). Daugialąsčių parazitų įsiskverbimą priimta vadinti „invazijomis“. Užkrato (bakterijų, virusų, parazitų) nešiojimo pobūdis gali būti tranzitinis (keletą dienų), ūminis (iki 3 mėn.), lėtinis (neribotą laiką). Esant virusų nešiojimo būsenai, simptomų dažniausiai nebūna (subklinikinė forma), nors galimos ir imunologinės reakcijos (latentinė imunizacija). Infekcinė liga apima visus patofiziologinius,klinikiniusirpatanatominiusreiškinius, kylančius sąveikaujant mikroorganizmui ir makroorganizmui. Sąlygiškai infekcinė liga gali būti vietinė (židininė), kai užkratas pasilieka įsibrovimo vietoje ir nedaro didesnės įtakos visam organizmui. Bendra infekcinė liga ne visada pasireiškia klinika. Ji gali likti latentinė, nustatoma tik laboratoriniais ar instrumentiniais metodais. Iš tokių paminėtinos toksoplazmozė ir kitos pirmuonių bei kirmėlių invazijos, virusinis B hepatitas, virusinis C hepatitas, ŽIV infekcija ir kt. Infekcija būna latentinė dažniau pradinėje stadijoje arba laikotarpiu tarp recidyvų. Išreikšta infekcinė liga laikoma tipiška, kai yra visi pagrindiniai simptomai, abortine, kai simptomai greitai praeina, blankia, kai pasireškia tik kai kurie simptomai. Liga vadinama ūmine, kai trunka iki 3 mėn., poūme – 3–6 mėn., lėtine – ilgiau kaip 6 mėn., recidyvuojančia, kai pasikartoja, mišria, kai infekcijos yra kelios.
Bendrosios infekcinių ligų ypatybės:
- Specifinissukėlėjas (mikrobas, parazitas). Tačiau sepsio, maisto toksinių infekcijų, kvėpavimo takų infekcijų kilmė gali būti polietiologinė.
- Užkrečiamumas (epidemiškumas) būdingas ne visoms infekcinėms ligoms. Rožė, sepsis, botulizmas, stabligė, Laimo liga, erkinis encefalitas, dauguma helmintozių ir zooantroponozių žmogui nuo žmogaus neperduodamos.
- Cikliška ligos eiga – inkubacijos, prodromo, ligos įkarščio ir sveikimo periodai – būdinga daugeliui, bet ne visoms infekcinėms ligoms. Inkubacijos periodo neįmanoma nustatyti suaktyvėjus endogeninei infekcijai (rožė, sepsis, pūslelinė), o cikliškumas išnyksta, ligai kartojantis ir pereinant į lėtinę formą.
- Karščiavimas, odos ir gleivinių išbėrimai dažni, bet ne visuotini požymiai. Jų nebūna sergant daugeliu žarnyno infekcijų bei invazijų, virusiniais hepatitais, stablige, botulizmu.
- Specifinė alergija ir imunitetas – svarbūs diagnostikai ir profilaktikai.Tačiau po daugelio infekcinių ligų (gripo, šigeliozės, salmoneliozės, maliarijos) imunitetas trumpalaikis, specifinistamtikramtipui,okitaisatvejais(stabligė, rožė, sepsis, botulizmas, pūslelinė, helmintozės) jis apkritai nesusidaro.Tarptautinėje ligų klasifikacijoje(TLK-10,1992)infekcinės ligos apibrėžtos kaip „visuotinai pripažintos, užkrečiamos ir plintančios visuomenėje“. Tai tradicinė jų samprata. Tačiau moksliniu požiūriu infekcinėmis reikėtų laikyti visas ligas, sukeliamas gyvų sukėlėjų. Pastaroji apibrėžtis tinka ne tik tradicinėms infekcinėms ligoms, bet ir daugeliui uždegiminių procesų, pasitaikančių chirurgijos, ginekologijos, terapijos, dermatologijos ir kitose medicinos srityse. Manoma, kad apie 60–70 proc. visų ligų iš esmės yra infekcinės. Jų išaiškinama daugiau nei likviduojama. Per keturis pastaruosius dešimtmečius pasaulyje nustatytos 39 naujos pavojingos ir ypač pavojingos užkrečiamosios ligos, kurių sukėlėjai – dažniausiai virusai. Nuo XX a. antrosios pusės iškilo ŽIV infekcijos, legioneliozės, virusinių E, C, G hepatitų, Laimo ligos, hantavirusinės infekcijos ir ypač pavojingų hemoraginių karštligių (Lasos, Ebola, Marburgo), SŪRS problemos. Be to, vis labiau aiškėja infekcijų reikšmė jau žinomų ligų etiopatogenezei: skrandžio opaligė susijusi su Helicobacter pylori sukeliamu skrandžio gleivinės uždegimu, sarkoidozė – su mikobakterijomis, lėtinio nuovargio liga – su herpes grupės virusais, lėtai progresuojančios infekcijos – su CMV, EBV, pūslelinės, vėjaraupių, raudonukės virusais ir prionais. Gauta duomenų, rodančių Kavasakio, Viplio, Krono ir kai kurių autoimuninių ligų infekcinę kilmę. Apie 15 proc. onkologinių ligų yra infekcinės kilmės. Įtariama chlamidijų, mikoplazmų įtaka aterosklerozei atsirasti.
Nuo infekcinių ligų kasmet miršta 43 proc. žmonių besivystančiose šalyse ir 1 proc. išsivysčiusiose šalyse. Tai sudaro 14 milijonų žmonių pasaulyje. Apie 90 proc. mirusiųjų nuo infekcinių ligų gyveno ekonomiškai besivystančiose šalyse. Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse per paskutinius 15 metų sergamumas naujomis ir seniai žinomomis infekcinėmis ligomis išaugo 10–20 proc.
Infekcines ligas galima grupuoti įvairiai. Pirmiausia buvo priimta epidemiologinė (L. Gromaševskio) klasifikacija,pagrįstaužkratoperdavimobūdais.Pagaljąskiriamosinfekcijos ir invazijos:
1) kvėpavimo takų (oro lašinės);
2) žarnyno (oralinės-fekalinės);
3) kraujo (transmisinės);
4) kūno dangų (žaizdų).
Be to, skiriamos zoonozės – sukėlėjais užsikrečiama įvairiais būdais nuo stuburinių gyvūnų. Ši klasifikacijapatoginagrinėjantligųepidemiologiją,prireikustaikytiprofilaktikos priemones. Tačiau dabar vis dažniau laikomasi etiologinės infekcinių ligų klasifikacijos,sudarytospagalsukėlėjųgrupes.Skiriamosbakterinės,virusinės,riketsinės, mikoplazminės pirmuoninės, grybelinės ir kitos ligos. Infekcijos dar grupuojamos pagal pažeistas organų sistemas, pvz., bakterinės žarnyno, virusinės kvėpavimo takų ar centrinės nervų sistemos (CNS) ligos ir pan. Etiologinė klasifikacijapraktiškesnėinfekcinių ligų diagnostikos ir gydymo požiūriu. Jos laikomasi ir tarptautinėje ligų klasifikacijoje.Pagaltamtikrasypatybesinfekcinėsligossujungiamosįatskirasgrupes:
- Ypač pavojingos (karantininės, konvencinės) užkrečiamosios ligos, dėl kurių yra priimti tarptautiniai susitarimai. Tai maras, cholera, beždžionių raupai, geltonoji karštligė, Marburgo, Ebolos ir Lasos karštligės.

- Hospitalinės (nozokominės) infekcijos, susijusios su ligonio gydymu bet kurioje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje, taip pat su personalo darbu jose.
- Gamtinės židininės infekcijos – tai zoonozės, kurių infekcijos šaltiniai ar pernešėjai sudaro infekcinių ligų židinius gamtoje, nepriklausomai nuo žmogaus (tuliaremija, leišmaniozė, daugelis hemoraginių karštligių, erkinis encefalitas ir kt.).
- Keliautojų infekcinės ligos, įgyjamos keliaujant po ekonomiškai besivystančias šalis. Tai „keliautojų diarėja“, kitos žarnyno infekcijos ir pirmuonių invazijos, maliarija, leišmaniozė, hemoraginės karštligės, šiltinės, virusinis A hepatitas ir kt.
- Lytiškai plintančios infekcijos – sifilis,gonorėja, ŽIV infekcija, urogenitalinė C. trachomatis infekcija, pūslelinė, virusinis B hepatitas ir kt.
- Įgimtos (transplacentinės) infekcijos, perduodamos nuo motinos vaisiui. Dažniausios iš jų: raudonukė, toksoplazmozė, CMV infekcija, ŽIV infekcija, sifilis,virusinis B hepatitas.
Sergamumą infekcinėmis ligomis Lietuvoje galima suskirstyti į keletą grupių:
- Likviduotas – maras, cholera, raupai, maliarija, grįžtamoji ir dėmėtoji šiltinės, poliomielitas. Galimi tik įvežtiniai atvejai.
- Sumažėjęs – vaikų infekcijos (išskyrus vėjaraupius ir parotitinę infekciją), vidurių šiltinė, stabligė, virusinis A hepatitas, virusinis B hepatitas, helmintozės (išskyrus enterobiozę ir trichineliozę), botulizmas.
- Be esminių pokyčių – ūminės kvėpavimo takų ligos (gripas, ŪVRI), ūminės žarnyno infekcijos, vėjaraupiai, parotitinė infekcija, meningokokinė infekcija, infekcinė mononukleozė, rožė, retos zoonozės (leptospirozė, pasiutligė), toksoplazmozė, enterobiozė.
- Padidėjęs arba naujai išaiškintas – jersiniozės, salmoneliozė, Laimo liga, erkinis encefalitas, virusinis C hepatitas, sepsis, trichineliozė, kampilobakteriozė, rotavirusinė infekcija, kriptosporidiozė, CMV infekcija, ŽIV infekcija, mikoplazmozė, chlamidiozė, bartoneliozė, legioneliozė, listeriozė, tuberkuliozė ir kt. 

J. Ūsaitis

Infekcinių ligų vadovas