Beždžionių raupai

A. Laiškonis


Beždžionių raupai (Variola vimus, Monkeypox) yra ūminė virusų sukelta sporadinė zoonozė, kuriai būdingas karščiavimas, intoksikacija ir papulinis-pustulinis bėrimas, panašus į natūralių raupų.
Etiologija. Sukėlėjas yra Poxviridae šeimai, Orthopoxvirus genčiai priklausantis virusas, turintis DNR. Virusas pirmą kartą buvo išskirtas iš beždžionės audinių 1958 m. Kopenhagoje. Šios genties virusai turi daug šeimininkų ir bendrus nukleokapsidės antigenus. Pagal antigenų struktūrą beždžionių raupų virusas yra artimiausias žmonių raupų virusui. Gerai auga ir dauginasi viščiukų embrione.
Epidemiologija. Beždžionių raupų epidemiologija visiškai skiriasi nuo raupų epidemiologijos. Beždžionių raupai yra zoonozė, paplitusi Centrinės ir Vakarų Afrikos drėgnuose atogrąžų miškuose, kur vietos gyventojai dažnai kontaktuoja su užsikrėtusiais gyvūnais. Antrasis židinys Afrikoje yra nustatytas Sudane. Užkratą žmonėms dažniausiai perduoda graužikai, beždžionės, kambariniai gyvūnėliai. Virusas išskirtas iš Afrikos voverės, kurios, kaip manoma, yra svarbus infekcijos rezervuaras. Laboratoriniais tyrimais nustatyta, kad virusas gali sukelti infekciją pelėms, žiurkėms ir triušiams.
Pirmą kartą žmonių ligos buvo išaiškintos Zaire ir Vakarų Afrikoje 1970–1971 metais. Nuo 1970 iki 1994 metų užregistruota apie 400 ligos atvejų. Nedidelis žmonių ligos protrūkis užregistruotas JAV 2003 metais įvežus infekuotų gyvūnų. Infekcijos šaltinis yra gyvūnai, dažniausiai užsikrečiama sąlyčio metu (su krauju, kitais kūno skysčiais, įkandus), rečiau – lašiniu būdu per orą. Apie 75 proc. užregistruotų žmonių ligos atvejų yra susiję su kontaktavimu su infekuotais gyvūnais. Neendeminėse teritorijose žmonės dažniausiai užsikrečia nuo importuotų gyvūnų. Žmogus nuo žmogaus užsikrečia labai retai. Antrinių ligų dažnis yra apie 8 proc. Didesnė rizika užsikrėsti oro-lašeliniu būdų artimai bendraujant su ligoniu, taip pat ir per jo infekuotus kūno skysčius arba jais užterštus daiktus.
Patogenezė ir patologija. Beždžionių raupų patogenezė neištirta. Kadangi beždžionių viruso antigeninė struktūra ir klinikinė ligos simptomatika panaši į raupų, manoma, kad ji gali būti analogiška raupų patogenezei.
Klinika. Inkubacinis periodas yra vidutiniškai apie 12 dienų (7–17 d.) liga prasideda staigiai, padidėja kūno temperatūra, ligonį krečia šaltis. Svaigsta ir skauda galvą, raumenis, kartais vemiama. Po 3–4 dienų, temperatūrai sumažėjus iki subfebrilios, veidą, galvą ir riešus išberia rausvomis 3–10 mm diametro dėmelėmis. Vėliau bėrimai plinta į liemenį (silpniau nei atvirose odos vietose), dėmeles keičia papulės, vėliau pūslelės, pripildytos serozinio turinio. Jos supūliuoja, tuomet kūno temperatūra padidėja iki 39–40 °C, o ligonio būklė pasunkėja: dažnai alsuojama, krinta kraujospūdis, kartais ištinka infekcinis toksinis šokas. Pustulėms sprogus, susidaro šašų. Ligonio būklė 9–10 dieną ima gerėti, šašai apdžiūsta, jiems nukritus gali susidaryti randukų (mažesni negu po raupų). Kartais būna lengvos formos, kai bėrimas negausus ir ligonis greitai pasveiksta.
Diagnostika. Liga nustatoma įvertinus kliniką ir epidemiologinę anamnezę Laboratoriniai tyrimai, kuriais pagrindžiama klinikinė-epidemiologinė beždžionių raupų diagnozė, yra virusologiniai tyrimai. Tai vištos embriono arba ląstelių kultūros užkrėtimas tiriamąja medžiaga (pūslelių turinys arba jų nuograndos, eksudatas, šašai). Viruso antigeno nustatymas pažeistuose audiniuose atliekant imunologines reakcijas. Imunologiniai tyrimai, savitų antikūnų paieška ELISA, imunofluorescencijosirkitaismetodaisyramažesnės diagnostinės vertės. Tyrimai atliekami tik specialiose 3–4 saugumo laipsnį užtikrinančiose laboratorijose. Diferencinė diagnostika analogiška tikrųjų raupų atvejams. Beždžionių raupus reikia skirti nuo vėjaraupių, kuriems nuo pirmosios ligos dienos būdingas viso kūno ir plaukuotų vietų pūslelinis bėrimas, greit virstantis šašais, taip pat ir polimorfinisligospobūdis (matyti šviežių pūslelių ir šašų). Turi reikšmės ir epidemiologinė anamnezė. Beždžionių raupus taip pat reikia skirti nuo pūslelinės gamazoriketsiozės, piodermijos, karvių raupų (ant melžėjų rankų susidaro pūslelių ar pustulių, kai jos užsikrečia melždamos raupais užsikrėtusias karves).
Gydymas. Analogiškas tikrųjų raupų gydymui.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Įtarus arba nustačius beždžionių raupus būtina skubiai informuoti vietos visuomenės sveikatos priežiūros instituciją. Ligonis skubiai guldomas į ligoninę. Sanitarinis transportas dezinfekuojamas. Ligonio izoliacijai taikomos priemonės, skirtos oro-lašelinėms infekcijoms išvengti. Medicinos personalas privalo dėvėti chalatus, gumines pirštines, akis apsaugančius akinius arba veido apsauginius skydelius, jeigu yra grėsmė, kad pateks ligonio kūno skysčių. Kvėpavimo takai apsaugomi respiratoriais. Jeigu neturima respiratorių, dėvimos chirurginės kaukės. Skalbiniai ir atliekos surenkami į biologiniams teršalams skirtas talpas. Turi būti užtikrinamas bet kokių pakartotinio naudojimo daiktų, slaugos priemonių nekenksmingumas, prieš išnešant juos iš ligonio palatos. Aplinkos daiktų dezinfekcijai taikomos virusus veikiančios šiluminės ir cheminės dezinfekcijos priemonės. Dezinfekantai, kaip hipochloritas ar ketvirtiniai amoniai, yra efektyvūs paviršiams dezinfekuoti. Vakcina nuo raupų sumažina susirgimo beždžionių raupais riziką. Asmenis, prižiūrinčius ligonius, arba sergančius gyvūnus rekomenduotina paskiepyti raupų vakcina. Vakcinuojami taip pat asmenys, artimai kontaktavę su sergančiu žmogumi arba gyvūnais. Šie asmenys turi būti paskiepyti per 14 dienų nuo kontakto pradžios. Veterinarijos darbuotojų profilaktiškai skiepyti nerekomenduojama, išskyrus tuos atvejus, jeigu jie dalyvauja beždžionių raupų tyrimuose. Beždžionių raupų profilaktikojesvarbiosveterinarinės priemonės, įvežamų iš endeminių teritorijų gyvūnų sveikatos priežiūra.