Botulizmas

 A. Ambrazaitis
J. Ūsaitis

Infekcinių ligų vadovas

Botulizmas (Botulism) yra infekcinė nervų sistemos liga, sukeliama dažniausiai su maistu patekusio labai stipraus neurotoksino, gaminamo Clostridium botulinum. Jis pažeidžia neuroraumeninę jungtį ir pasireiškia dispepsiniu, oftalmologiniuirkitaisneuroparalyžiaus sindromais.
Istoriniai faktai. Liga žinoma nuo mūsų eros pradžios ir buvo siejama su dešrų nuodais (lot. botulus – dešra). Iš to ir kilęs ligos pavadinimas. Sukėlėją atrado Van Ermenhem 1896–1897 m. ir pavadino jį Bacillus botulius. Dabar sukėlėjas vadinamas Clostridium botulinum (C. botulinum) ir priskiriamas klostridijoms.
Botulizmas – gana problemiška liga dėl pasitaikančio mirštamumo nuo jos ir keblios pradinių stadijų, ypač pavieniais ligos atvejais, diagnostikos. Juo sergama įvairiose pasaulio šalyse.
Etiologija. C. botulinum – judri anaerobinė 5–10 × 0,3–0,4 nm dydžio lazdelė, kuri gerai dažosi anilino dažais. Šviežios klostridijų kultūros yra gramteigiamos, senos – gramneigiamos. Pagal antigenus skiriami A, B, C, D, E, F, G sukėlėjų tipai. Žmonių botulizmą dažniausiai sukelia A, B ir E tipai. C ir D tipų nustatoma tik gyvulių ir paukščių organizmuose, o F ir G tipai labai reti ir mažai ištirti. Vegetacinės bakterijų formos gamina labai stiprų egzotoksiną, pavojingiausią iš visų žinomų bakterinių nuodų. Jo mirtina dozė jūrų kiaulytei – viena milijoninė mililitro dalis, o žmogui – 0,3–3 μg, todėl šis toksinas gali būti biologinio ginklo priemonė. Antra vertus, specialiai paruoštas šio toksino preparatas (Dysport, Botox), vartojamas vietiškai, gali ilgam atpalaiduoti raumenų spazmą, todėl vartojamas klinikinėje praktikoje stemplės achalazijai, blefarospazmui, tortikoliui gydyti, odos raukšlėms išlyginti. E tipo bakterijos išskiria neaktyvų protoksiną, kurį aktyvina skrandžio fermentai. Šio toksino gaminama ir nesant griežtų anaerobinių sąlygų, net ir šaltoje (iki –3 °C) aplinkoje. Kartais ligą sukelia kelių klostridijų tipų toksinai, pvz.: A ir B, B ir E ir kt.
Išorinėje aplinkoje klostridijos sudaro sporas, kurių esti dirvožemyje (iki 10 proc. tiriamųjų pavyzdžių), ežerų dumble, gyvulių bei žuvų žarnyne (žmonių žarnyne retai). Jos atsparios aplinkos veiksniams: +100 °C temperatūroje žūsta per 5–6 val., autoklave (+120 °C) – per 20–30 min. 10 proc. druskos rūgšties tirpalas jas sunaikina per 1 val., o 40 proc. formalinas – tik per parą. Vegetacinės bakterijų formos virinant žūsta per keletą minučių. Neatsparus karščiui ir toksinas: jau 80 °C temperatūra jį suardo per 15 min., o 100 °C – per 2–3 min. Tačiau norint jį suaktyvinti, pvz., mėsoje, kartais reikia virti ir 2 val. (priklauso nuo gabalo dydžio).
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis yra naminiai gyvuliai, graužikai, žuvys, paukščiai, rečiau – žmonės. Iš jų žarnyno sukėlėjo sporų patenka į dirvožemį, ant daržovių, grybų, mėsos produktų. Užkrato gali kauptis ir dvėsenoje. Pagal užsikrėtimo būdą skiriamas su maistu perduodamas, kūdikių ir žaizdų botulizmas. Susirgti galima ir įkvėpus toksino aerozolio. Daugiau kaip 99 proc. botulizmas perduodamas su maistu, o kitos jo formos yra pakankamai retos. Pirmiausia užsikrečiama produkte pasigaminusiu toksinu. Jis nekeičia produkto skonio, kvapo, gali susikaupti salelėmis, todėl ne visos porcijos vienodai pavojingos ir gali susirgti ne visi to paties produkto valgę asmenys. Pasigaminus dujų, konservų dėžutė gali išsipūsti (vadinamasis „bombažas“). Nors botulizmo sporos gana paplitusios gamtoje, žmonės suserga retai, nes toksinui pasigaminti reikia tam tikrų sąlygų.
Labiau apteršiami sporomis ir sunkiau nuplaunami grybai, mėsa (gali apsiteršti nuo žarnų turinio) nei vaisiai. Anaerobinės sąlygos gali susidaryti hermetizuotuose stiklainiuose, celofano, polietileno maišeliuose, nes juose deguonies atsargas suvartoja aerobinės bakterijos. Namų sąlygomis sterilizuojamame produkte botulizmo sporos nesunaikinamos. Jos sunaikinamos tik sterilizuojant fabrikų autoklavuose. Produkte, kuris laikomas aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje, botulizmo sporos gali pradėti vegetuoti ir gaminti toksiną. Toksino gamybą maisto produkte slopina valgomoji druska (8–9 proc. koncentracija), cukrus (50–55 proc.), acto rūgštis – apie 1 proc. galutinė marinato koncentracija (pH < 4). Įdomu, kad toksino gamybą stabdo ir soda (1–3 proc. koncentracijos), tik jos retai vartojama kulinarijoje. Toksiną šiek tiek veikia ir alkoholis. Tačiau jo vaidmens nereikia pervertinti, nes skrandyje jis tuoj atskiedžiamas iki nereikšmingos koncentracijos. Šios ligos galima išvengti tinkamai ruošiant valgomus produktus (juos verdant, kepant).
Botulizmu sergantis ligonis kito žmogaus neužkrečia, tačiau dažnai suserga keli to paties produkto valgę asmenys. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, dažniausias B tipo botulizmas, retesni – A ir E tipų, JAV dažniau būna A tipas, o Japonijoje – E tipas. Tai gali būti susiję su atskirų sukėlėjų prisitaikymu vegetuoti dažniau vartojamuose maisto produktuose. Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais šios ligos atvejų būna apie 10–30 per metus. Dažniausias užkrato perdavimo veiksnys – namie konservuoti grybai. Vaikai užsikrečia rečiau.
Patogenezė. Užsikrečiant su maistu į skrandį patenka toksino ir gyvų bakterijų. Svarbiausias yra toksinas. Manoma, kad bacilos ir virškinimo trakte gali jį gaminti. Tai liudija pasitaikantis ilgas ligos inkubacijos periodas (4–5 dienos ir daugiau), taip pat kūdikių botulizmo patogenezė, atitinkanti maisto toksinę infekciją. Toksinas greitai rezorbuojasi iš virškinimo trakto į kraują. Negydyto antitoksiniu serumu ligonio kraujyje egzotoksinas cirkuliuoja iki 28 dienų. Nėra tikrai žinoma, ar bakterijų patenka į kraują. Dažniausiai normali kūno temperatūra sergant rodo, kad bakteriemija nėra reikšminga. Retais žaizdų botulizmo atvejais ligą sukelia į žaizdą patekusios bacilos savo išskirtu toksinu.
Botulizmo toksinas specifiškaipažeidžiasmegenųkamieno,pailgųjųsmegenųbranduolius ir motorines cholinergines sinapses. Sumažėja acetilcholino, sutrinka nervinio impulso perdavimas iš nervo į raumenį. Raumeninė skaidula funkcionuoja tarsi būtų denervuota. Tai funkcinė denervacija, išnykstanti po tam tikro laiko. Klasikinis botulizmo sindromas – progresuojantis simetrinis descendentinis motorinis paralyžius. Parasimpatinė nervų sistema slopinama, todėl sutrinka seilių, skrandžio ir žarnyno liaukų veikla, žarnų motorika, rijimas, kvėpavimas, širdies veikla, pakinta kraujagyslių tonusas. Kvėpavimas sunkiais atvejais esti nepakankamas dėl pažeistos raumenų inervacijos. Sutrikus rijimui, kosulio refleksui,skysčiųpatenkaįkvėpavimotakus,ištinkaplaučių atelektazė, gresia plaučių uždegimas ir mirtis nuo asfiksijos.Ligonis,kuriamišsivysto kvėpavimo takų obstrukcija, staiga gali uždusti kvėpavimui sustojus refleksiškai. Taip gali būti, kai ligonis visai nepraryja skysčių, nors aiškaus kvėpavimo raumenų paralyžiaus ir nėra.
Persirgus botulizmu imunitetas (antikūnai) nesusidaro, todėl yra galimybė susirgti kartotinai. Manoma, kad letalinė toksino dozė yra mažesnė negu imunizuojamoji. Aktyvų imunitetą galima sukelti tik sušvirkščiant anatoksino.
Patologija. Mirusiųjų nuo botulizmo autopsijų duomenys mažai specifiški,jiedaugiauatspindi komplikacijas ir tiesiogines mirties priežastis. Nustatoma atelektazių, pneumonija, virškinimo trakto, smegenų dangalų hiperemija bei kraujosruvos. Specifiškesni požymiai yra smegenų kamieno branduolių degeneracija, vakuolizacija, nekroziniai bei trombiniai smegenų kraujagyslių pokyčiai. Būdinga inkstų epitelio bei širdies raumens degeneracija (skaidulų fragmentacija). Kartais skeleto raumenys būna papilkėję, išnyksta jų skersiniai ruožai.
Klinika. Inkubacijos periodas dažniausiai trunka 6–24 val., retkarčiais sutrumpėja iki 2–3 val. arba pailgėja iki 2–3 dienų, tik labai retai būna 10–12 dienų. Tai priklauso nuo patekusio egzotoksino t dozės. Trumpas inkubacijos periodas pranašauja sunkesnę ligos formą ir blogesnę prognozę. Susergama dažniausiai staiga, nors retkarčiais pasireiškia 12–24 val. bendro negalavimo prodromas. Kūno temperatūra dažniausiai esti normali, kartais – subfebrili. Stipresnis karščiavimas gali rodyti mišrią žarnyno infekciją arba prisidėjusią komplikaciją. Ligos simptomus, pasireiškiančius esant bendrai intoksikacijai, galima skirstyti į tolesnius sindromus.
Dispepsijos sindromas – būna maždaug 2/3 ligonių, pasireiškia vėmimu, viduriavimu, pilvo skausmu, pastarieji simptomai praeina per vieną parą. Tačiau ir toliau džiūsta burna, sunku ryti sausą maistą. Dėl žarnyno parezės pučia pilvą (meteorizmas), užkietėja viduriai (obstipacija), ligonis gali nesituštinti visą savaitę.
Oftalmoplegijossindromas – pasireiškia anksti ir būna beveik visiems ligoniams. Sutrikus akomodacijai, pablogėja rega, ypač iš arti, ligonis mato lyg pro miglą, negali skaityti. Geba matyti tolimus objektus gali išlikti (ūminė toliaregystė). Pablogėja akių judesiai į šonus, į viršų, sutrinka konvergencija, gali atsirasti žvairumas (strabizmas) bei dvejinimasis (diplopija), vokų ptozė. Vyzdžiai prasiplečia (midriazė), nereaguoja į šviesą. Akių simptomus sukelia akių judinamųjų nervų (n. oculomotorius, n. abducens, n. trochlearis), iš dalies n. vagus pažeidimai. Šie simptomai ypač išryškėja 3–5 ligos dieną. Lengvais atvejais oftalmoplegijagaliapsiribotitiksutrikusiaakomodacija.
Kiti neuroparalyžiaus simptomai. Dėl į atropiną panašaus toksino poveikio, be burnos sausmės, žarnyno parezės, išsiplėtusių vyzdžių, būna tachikardija, hipotonija, prikimęs balsas. Kai pažeidžiami bulbarinių nervų (n. vagus, n. glossopharingeus, n. hypoglossus) branduoliai, sutrinka kalba (dizartrija), ligonis nustoja ryti ir skysčius (disfagija), kalba tyliai, neaiškiai. Jis springsta, užsikosi, bijo valgyti ir gerti. Jutimai, sąmonė nesutrinka, galūnių paralyžių nenustatoma, būna tik raumenų silpnumas (miastenija). Įvykus abipusei veido nervo parezei, kartais nustatomas „kaukės veidas“. Ligoniui sunku suraukti kaktą, parodyti dantis. Pavojingiausias simptomas – kvėpavimo paralyžius, sutrikus diafragmos ir tarpšonkaulinių raumenų inervacijai. Kvėpavimą sunkina ir skysčių aspiracija, kai yra antgerklio bei minkštojo gomurio parezė. Dėl žarnyno meteorizmo pakyla diafragma, ligoniui ima trūkti oro, kalbėdamas jis daro pauzes, atrodo lyg išsigandęs, keičia kūno padėtį. Jo veidas paraudęs, vėliau cianoziškas, oda drėgna. Kraujospūdis padidėja, vėliau sumažėja. Kvėpavimas būna paviršinis, dalyvauja pagalbiniai raumenys. Kvėpavimo dažnis, didesnis nei 30 k./min., tachikardija, didesnė nei 100 k./min., jau rodo kvėpavimo nepakankamumą, keliantį pavojų gyvybei.
Kūdikių botulizmas. Inkubacijos periodas – nuo 3 iki 30 dienų. Kūdikių virškinimo trakte yra palankios sąlygos botulizmo bacilų kolonizacijai, todėl, mišriai ar dirbtinai maitinami, jie gali susirgti užsikrėtę vien sporomis per medų, nevirintas vaisių sultis ir kt. Užkietėja viduriai, džiūsta burnos gleivinė, atsiranda mieguistumas, sutrinka rijimas, pasireiškia raumenų silpnumas. Kūdikiai sunkiai žinda, kimiai verkia, nenulaiko galvos, akių simptomai (ptozė) būna rečiau. Jie dažnai miršta nuo aspiracinės pneumonijos ir kvėpavimo nepakankamumo. Pasitaiko vadinamųjų staigios mirties atvejų.
Žaizdų botulizmas. Vidutinis inkubacijos periodas – 10 dienų. Egzotoksinas rezorbuojasi iš C. botulinum užterštos žaizdos ir paplinta organizme. Ši liga paprastai nebūna sunki. Skirtingai nuo maistinio botulizmo, nebūna dispepsijos sindromo, dažniau karščiuojama. Pastaruoju metu žaizdų botulizmas išsivysto narkomanams.
Visuotinai pripažintos klinikinės botulizmo klasifikacijosnėra.Jįpriimtavertintipagal sunkumą. Lengva forma – ligos simptomai ne visi, neryškūs, bendra būklė nepakitusi. Vidutinio sunkumo forma – stiprūs pagrindiniai neurologiniai simptomai, bet nesutrikęs kvėpavimas, ligonis gali gerti skysčių. Sunki forma – ryškūs ir gausūs neurologiniai simptomai, ligonis nepraryja skysčių, yra kvėpavimo sutrikimo požymių.
Dažniausia komplikacija – pneumonija, kurią sukelia skysčių aspiracija, pasyvi ligonio padėtis, bakterinė infekcija. Ūmų kvėpavimo nepakankamumą gali sukelti ir dėl diafragmos paralyžius. Neretai prisideda šlapimo takų infekcija, susijusi su šlapimo pūslės pareze bei kateterizacija. Pūlingu tracheobronchitu, pūlingu parotitu bei serumine liga dabar sergama retai.
Diagnostika. Ligą diagnozuoti padeda klinikiniai, epidemiologiniai ir laboratoriniai duomenys. Botulizmą reikia įtarti, kai po trumpalaikių dispepsijos požymių (ar be jų) ima džiūti burna, užkietėja viduriai, pablogėja matymas iš arti. Objektyvūs oftalmoplegijos simptomai būna simetriški. Botulizmui nebūdingas karščiavimas. Svarbu išsiaiškinti, ar ligonis pastarosiomis dienomis valgė namie konservuotų produktų, ypač grybų, senos žuvies, mėsos gaminių, ar nesusirgo kiti šio maisto valgę asmenys.
Bakteriologinis tyrimas tikslingas tik sergant kūdikių botulizmu (išmatų), tiriant žaizdų mikroflorąbeimaistoproduktus.
Diagnozei patvirtinti dažniausiai naudojamas biologinis mėginys toksinui nustatyti (toksino neutralizacijos reakcija): baltosioms pelytėms į pilvo ertmę švirkščiama ligonio kraujo serumo arba skrandžio išplovų ar įtariamo maisto produkto. Jei medžiagoje yra toksino, pelytės nugaišta ištikus užpakalinių kojų paralyžiui per 24 val. ar vėliau (reikia stebėti iki 5 parų), tai priklauso nuo toksino kiekio. Atliekant neutralizacijos reakciją su antitoksiniais A,B ir E tipų serumais, nustatomas esantis toksino tipas. Baltosioms pelytėms įšvirkščiama tiriamosios medžiagos ir kiekvienai vienos rūšies antibotulininio serumo. Pelytė nenugaišta, jei toksiną neutralizavo atitinkamo tipo serumas. Kraujas mėginiui (10 ml iš venos) turi būti paimtas iki sušvirkščiant ligoniui antibotulininio serumo.
Bendras kraujo vaizdas – be didesnių pokyčių, kartais būna nedidelė neutrofilinėleukocitozė, nedaug padidėjęs ENG.
Diferencinė diagnostika. Visų pirma botulizmą neretai primena kitos maisto toksinės infekcijos, ypač salmoneliozės. Sergant šiomis ligomis, dėl dehidratacijos gali džiūti burna, dėl kolapsinės būklės – mirgėti akyse, pablogėti rega. Tačiau šie simptomai nestabilūs, nesti objektyvių oftalmoplegijospožymių,tęsiasividuriavimassupatologinėmispriemaišomis, būna karščiavimas. Vėliau ligą patvirtina ir bakteriologiniai tyrimai.
Botulizmą neretai tenka skirti nuo apsinuodijimo atropino preparatais, metilo alkoholiu, grybais. Atropinas, durnaropė, šunvyšnė, be burnos sausmės, vyzdžių išplėtimo, tachikardijos, sukelia haliucinacijas, psichinį sujaudinimą, kartais raudonus odos bėrimus. Metilo alkoholis sutrikdo regą, pažeisdamas regos nervą, todėl oftalmoplegijospožymių nebūna. Išsiaiškinama, kad vartota alkoholio surogatų (pilstuko). Nuodingieji grybai (šungrybiai, musmirės) sukelia gastroenteritą, seilėtekį, kolapsą, pažeidžia kepenis, inkstus, bet nebūna akių pažeidimo simptomų.
Botulizmą gali priminti kitos neuroinfekcijos, ypač virusinis encefalitas, taip pat pasiutligė. Tačiau, be galimų bulbarinių nervų pažeidimų, virusiniam encefalitui būdingas stiprus karščiavimas, galvos skausmas, dažnai ir meninginiai simptomai, likvoro pokyčiai, asimetriški galūnių tonuso, refleksų,jutimosutrikimai,traukuliai,sąmonėspritemimas. Botulizmui būdinga simetrinio pobūdžio neurologinė simptomatika nesant karščiavimo. Iš anamnezės duomenų svarbu erkės įsisiurbimas, bendravimas su kvėpavimo takų ligoniais. Vėliau diagnozę nustatyti padeda ir serologiniai duomenys.
Pasiutligę padeda nustatyti buvęs gyvulio įkandimas, atsiradęs seilėtekis, disfagija, hidrofobija, sujaudinimas, vėliau traukuliai, išnykusi sąmonė. Akių simptomų nebūna. Panaši į botulizmą kartais esti polineuropatija po difterijos,kai,bekarščiavimo, pasireiškia minkštojo gomurio parezė, sutrinka akių ar net kvėpavimo raumenų inervacija. Tačiau ši būklė ryškėja iš lėto, praėjus 3–6 savaitėms po sunkaus tonzilito. Nebūna dispepsijos požymių, obstipacijos, gleivinės sausmės. Nustatoma periferinės neuropatijos požymių (sutrikę jutimai, refleksai),serumepadidėjęs difterijosantitoksinotitras.
Smegenų kraujotakos sutrikimai botulizmą primena tuomet, kai pažeidžiami bulbariniai nervai. Kaip ir botulizmas, jie atsiranda gana ūmiai, be karščiavimo. Atpažinti padeda kraujagysliniai rizikos veiksniai, sutrikę jutimai, piramidiniai pažeidimai su refleksų, raumenų tonuso pokyčiais, galūnių parezėmis. Diagnozę patikslina galvos KT ar MRT.
Kartais jauna moteris ima skųstis disfagija, įstrigusio kąsnio gerklėje jausmu, mirgėjimu ar temimu akyse. Tačiau apžiūrint nei burnos sausmės, nei oftalmoplegijospožymių nenustatoma, dažniausiai pavyksta išsiaiškinti buvus konfliktinę situaciją, rodančią konversinį sutrikimą.
Elektroneuromiografinistyrimasrodosumažėjusį raumenų elektrinį potencialą ir leidžia stebėti pažeidimo eigą.
Gydymas. Gydyti svarbu pradėti kuo anksčiau ir stacionare, nes ligos eiga dažnai nenuspėjama. Sunkiai sergantys ligoniai gydomi intensyviosios terapijos (reanimacijos) skyriuose.
Šiems ligoniams skubiai reikia išplauti skrandį 5 proc. sodos tirpalu, žarnyną valyti klizmomis, duoti gerti keletą dienų magnio sulfato tirpalo.
Įvertinus paciento jautrumą arklio serumui įodiniu būdu, nedelsiant įšvirkščiama polivalentinio antibotulininio serumo. Antibotulininiai A, B, E tipų serumai yra arklių, hiperimunizuotų botulizmo anatoksinu arba A, B, E tipų toksinais, kraujo serumo baltymų frakcija, kurioje yra specifinių imunoglobulinų. Vienoje vienvalenčio serumo ampulėje yra gydomoji dozė kiekvienam botulizmo tipui. Vieną jo gydomąją dozę sudaro A tipo 10 000 TV, B tipo – 5 000 TV ir E tipo – 10 000 TV. Kad ir koks būtų klinikinių simptomų stiprumas ir ligos trukmė, įtarus botulizmą į veną lašiniu būdu suleidžiama viena gydomoji polivalentinio antibotulininio serumo dozė, praskiesta 200 ml sterilaus izotoninio (0,85 proc.) natrio chlorido tirpalo, pašildyto prieš švirkščiant šiltame vandenyje. Lašinama 60–90 lašų per minutę greičiu. Kad neprasidėtų alerginė reakcija, prieš švirkščiant serumo į veną ligoniui srove suleidžiama 60–90 mg prednizolono arba 16 mg deksametazono. Serumo švirkščiama tik vieną kartą. Pakartotinai serumo neskiriama, nes antibotulininio serumo pusinės eliminacijos laikas – nuo 5 iki 7 dienų. Jei žinomas sukėlėjo tipas, skiriama tik atitinkamo (monovalentinio) serumo. Antitoksinis serumas neutralizuoja tik kraujyje cirkuliuojantį laisvą egzotoksiną, dar nesusijungusį su nervų sistema (su nervo raumens jungtimis). Gydymas antitoksiniu serumu padeda išvengti tolimesnio parezių progresavimo, diafragmos parezės, rečiau tenka naudoti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Suleidus antitoksinio serumo, 9–20 proc. pacientų kyla alerginių nepageidaujamų reakcijų.
Prieš suleidžiant antibotulininio serumo patikrinamas paciento jautrumas arklio baltymui atliekant įodinį mėginį su praskiestu serumu santykiu 1 : 100, kaip nurodyta antibotulininių A, B, E tipų arklių serumų vartojimo instrukcijoje. Jei įodinis mėginys rodo padidėjusį jautrumą arklio serumui arba jei suleidus po oda antibotulininio serumo prasideda alerginė reakcija, o specifinisserumasbūtinas, prieš jį vartojant, reikia sušvirkšti 60–90 mg prednizolono į raumenis arba į veną ir antihistamininių preparatų, atlikti organizmo desensibilizaciją, kaip nurodyta instrukcijoje. Kūdikių botulizmui gydyti antitoksinis serumas nenaudojamas.
Atsižvelgiant į intoksikaciją, į veną lašinama gliukozės, elektrolitų tirpalų, skiriama preparatų, skatinančių diurezę. Žarnyno peristaltikai aktyvinti tinka neostigmino (prozerino) injekcijos. Galimų bakterinių komplikacijų profilaktikai(pneumonijosirkt.) skiriama antibiotikų. Botulizmo klostridijoms neutralizuoti virškinimo trakte ar žaizdoje galima skirti benzilpenicilino po 10–20 mln. VV per parą. Penicilino alternatyva – metronidazolis. Neskirti aminoglikozidų ir tetraciklinų, nes jie slopina nervinio impulso perdavimą per nervo–raumens jungtį.
Sutrikus rijimui, ligonis maitinamas per zondą, o kai jis pradeda ryti, duodama skysto, vitaminingo maisto – sultinio, kisieliaus, pieno, grietinėlės, virto kiaušinio ir pamažu pereinama prie įprasto maisto. Rekomenduojama papildomai skirti vitaminų. Sutrikus kvėpavimui, duodama kvėpuoti deguonies. Galima taikyti hiperbarinę oksigenaciją. Jei šių priemonių nepakanka, taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija. Jei ji būtina keletą dienų ar net savaičių, atliekama tracheostomija. Sergant serumine liga, skiriama antihistamininių preparatų, gliukokortikoidų.
Ligoniai dažniausiai pasveiksta per 2–3 savaites. Iš ligos simptomų ilgiausiai išlieka sutrikusi akomodacija (pablogėjusi rega iš arti), miasteninis sindromas. Prognozė priklauso nuo apsinuodijimo sunkumo (toksino dozės) ir gydymo paskyrimo laiko. Dabar mirštamumas nuo su maistu perduodamo botulizmo yra ne didesnis kaip 10 proc., nors anksčiau siekė net iki 30 proc. Vyresnių nei 60 metų pacientų mirštamumas yra 2 kartus didesnis nei jaunesnių. Kūdikių botulizmo mirštamumas sudaro tik 1,3 proc.
Priešepideminėe priemonės ir profilaktika. Įtarus botulizmą informacija skubiai turi būti perduota į teritorijos visuomenės sveikatos centrą. Botulizmas Lietuvoje yra privalomai registruojama liga. Ligonis nėra izoliuojamas. Į ligoninę guldoma pagal klinikines, o ne pagal epidemiologines indikacijas. Atliekant epidemiologinį tyrimą būtina išsiaiškinti, per kokį maisto produktą galėjo būti užsikrėsta. Būtina išsiaiškinti epidemiologinę anamnezę per paskutines 96 val. Reikėtų sužinoti, kokių maisto produktų buvo vartota, kaip buvo laikomas ir gaminamas maistas. Dėmesys atkreiptinas į konservuoto, ypač namuose, maisto vartojimą. Jeigu įtariamas produktas randamas, rekomenduotina paimti mėginį laboratoriniam tyrimui. Įtartas maisto produktas turi būti sunaikintas arba apdorotas termiškai, chemiškai ar kitais būdais, kad nebūtų kenksmingas. Asmenims, kurie taip pat vartojo įtartų maisto produktų, per 96 val. iki pirmos ligos išaiškinimo reikia išplauti skrandį, skirti vidurių laisvinamųjų vaistų, klizmą ir stebėti jų būklę.
Ligos išvengti gali padėti priemonės, taikomos atsižvelgiant į užsikrėtimo sąlygas, nurodytas epidemiologijos skyrelyje. Namie konservuojamus vaisius, daržoves, grybus reikia gerai nuplauti, nehermetinti to, ko nebūtina (geriau rauginti, sūdyti, marinuoti). Konservus būtina laikyti ne aukštesnėje kaip 10 °C temperatūroje. Produktą, kurio laikymo sąlygos kelia abejonių, prieš vartojant reikia gerai išvirti arba iškepti. Nevartoti konservų iš dėžučių su išpūstais dangteliais. Susirgus botulizmu, reikia įtartino produkto nebevartoti ir jį toksikologiškai ištirti. Asmenims, vartojusiems to paties maisto produkto kaip ir ligonis, reikia išplauti skrandį, atlikti valomąją klizmą, sušvirkšti į raumenis po pusę dozės (pusė ampulės turinio) antibotulininių A, B ir E serumų arba tik tokio serumo tipo, kokio tipo toksinas sukėlė ligą, ir stebėti 10–12 dienų.