Čikungunija karštligė

A. Ambrozaitis


Čikungunija karštligė (Chikungunya fever) – alfavirusų sukeliama, per uodų įkandimus plintanti tropinė infekcija, kuriai būdingi protrūkiai, karščiavimas ir poliartrito reiškiniai.
Istoriniai faktai. Pirmieji ligos kliniką aprašė M. Robinson ir W. H. R. Lumsdenas 1955 m. po ligos protrūkio 1952 m. Tanzanijos ir Mozambiko pasienyje (Rytų Afrika). Ligos pavadinimas kilęs iš Afrikos Makonde genties posakio „vaikšto susilenkęs, susikūprinęs“. Tokia kūno laikysena būdinga dėl išsivystančio poliartrito.
Etiologija. Sukėlėjas yra arbovirusų grupei priklausantis Togaviridae šeimos Alphavirus genties 45–75 nm skersmens viengrandę RNR turintis alfavirusas.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus. Infekcijos rezervuaras – beždžionės. Šiai infekcijai plisti nebūtinas infekcijos rezervuaras. Sukėlėjo pernešėjai – Aedes aegypti ir Aedes albopictus (Azijos tigrų) uodai. Galimas vertikalusis užkrato perdavimas. Registruota hospitalinės infekcijos atvejų per invazines procedūras (ligonio kraujo plazmoje yra labai daug virusų).
Endeminė liga tropinėje Afrikoje, Azijoje (Tailande, Indonezijoje). Epideminis sergamumas prasidėjo 2004 m. Kenijoje, kai Afrikoje buvo nustatyta apie 500 000 ligos atvejų, o 2006 m. liga išplito ir sukėlė protrūkį Indijos vandenyno vakarinėje dalyje esančioje Rejunjono saloje. Iš 770 000 saloje buvusių gyventojų susirgo 266 000, o iš jų 248 mirė. Paskui epideminis sergamumas išplito į Indiją, kur 2006–2007 m. nustatyta daugiau kaip 1,4 mln. ligos atvejų, Malaiziją, Indijos vandenyno Mauricijaus ir Seišelių salas, Madagaskarą, o 2007 m. rugpjūčio mėn. infekcijos protrūkis kilo Italijoje. Rejunjono saloje ir Italijoje infekcija plito per Aedes albopictus uodus, o Aedes aegypti uodai buvo pagrindiniai sukėlėjo pernešėjai Indijoje ir kitose Azijos šalyse. Ligos protrūkį Italijoje 2007 m. sukėlė iš Indijos grįžęs keliautojas.
Nuo 2006 m. daugiau kaip 2 000 JAV ir Europos keliautojų, grįžusių iš endeminių zonų, nustatyta Čikungunija karštligė. Infekcijos išplitimą ir epideminį sergamumą skatina Aedes albopictus uodų arealo padidėjimas, plitimas į Šiaurės ir Pietų Ameriką ir Europą.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka nuo 1 iki 12 dienų (dažniausiai 3–7 dienas). Labai nedaug simptomais nepasireiškiančių ligos formų. Būdinga staigi ligos pradžia, greitas ligos progresavimas. Atsiranda trumpalaikis karščiavimas iki 40 ºC su šaltkrėčiu, trunkantis 2 dienas, labai stiprus smulkiųjų sąnarių (riešo, čiurnos) skausmas, ligoniai vengia judesių. Sąnariai gali patinti dėl periartikulinės uždegiminės edemos. Šie simptomai kartu su raumenų skausmu gali tęstis nuo vienos savaitės iki kelių mėnesių. Būdingas diagnostinis požymis – labai intensyvus skausmas, atsirandantis paspaudus riešo sąnario priekinį paviršių. Odą išberia dažniausiai pirmąją ligos dieną. Iš pradžių parausta veidas ir kaklas, paskui atsiranda makulopapulinių ar makulinių bėrimų, kurie gali išplisti ant liemens, galūnių, veido, delnų ir padų. Oda nieži. Retesni petechiniai bėrimai. Kiti simptomai: galvos skausmas, fotofobija, retroorbitinis akių obuolių skausmas, gerklės skausmas dėl faringito, pykinimas ir vėmimas. Per protrūkius Indijoje buvo dažni akių pažeidimai: uveitas, n. opticus neuritas, retrobulbarinis neuritas. Atipinės infekcijos pasireiškimo formos: sunkus meningoencefalitas, sunkus ūminis hepatitas, buliozinis dermatitas, pneumonija, ūminis miokarditas ir diabetas. Tik 2–4 proc. ligonių buvo hospitalizuoti Rejunjono protrūkio metu. Sunkiau sirgo vyresni žmonės, net 50 proc. sunkiomis ligos formomis sirgusių pacientų amžius buvo 65 metai ir daugiau.
50 proc. ligonių padidėja ALT ir AST aktyvumas, nustatoma vidutinė trombocitopenija, o 75 proc. – nedidelė leukopenija su santykine limfocitoze.
Nors ūminis ligos periodas gali trukti tik savaitę, judėjimo negalią sukeliantys artrito požymiai gali išlikti kelis mėnesius. Mirštamumas – apie 0,1 proc.
Diagnostika. Pirmąsias 48 ligos valandas laikosi didelė viremija, virusų gana lengva išskirti iš kraujo in vivo ar in vitro metodais. Visi ligoniai tampa seropozityvūs 5–7 ligos dieną.
Tik 40 proc. pacientų ūminėje ligos stadijoje kraujo plazmoje randama specifinių IgM klasės antikūnų IFA metodu. Šių antikūnų išlieka 6 mėn. Neseniai buvo sukurti greitieji testai (realaus laiko PGR metodu), leidžiantys patikimai atskirti Dengės karštligę nuo Čikungunija karštligės.
Čikungunija karštligė skirtina nuo Sindbis virusinės infekcijos, nuo O’nyong-nyong viruso sukeltos infekcijos, Dengės karštligės. Ūminis ligos periodas panašus į Dengės karštligės, bet sergant Čikungunija karštlige ryškesni sąnarių pažeidimo simptomai.

Užsitęsęs riešo ir čiurnos sąnarių skausmas nebūdingas Dengės karštligei.
Gydymas. SpecifinioetiotropinioČikungunijakarštligėsgydymonėra. Skiriama nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, užsitęsus artritui vartojama geriamojo chlorochino fosfato po 250 mg per parą.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Specifiniųprofilaktikospriemoniųnėra. Labai svarbu infekuotą ligonį izoliuoti hermetizuotame kambaryje arba insekticidais impregnuotu tinklu apgaubti lovą. Nesant tokių galimybių, patalpose naudotini purškiamieji insekticidai.
Profilaktikos priemonių imamasi sukėlėjų pernešėjams uodams naikinti arba nuo jų apsisaugoti. Svarbios individualios apsaugos priemonės: naudotini uodus atbaidantys repelentai ir apsauginiai tinkleliai. Siūloma dėvėti šviesius, ilgomis rankovėmis drabužius. Rekomenduojama naikinti uodus ir jų lervas atviruose vandens telkiniuose, ypač kur vanduo stovi (baseinuose, tvenkiniuose, įvairiose vandens talpose). Svarbu dažnai keisti vandenį baseine ir kt.