Citomegalo viruso infekcija

R. Matulionytė

Citomegalo viruso (CMV) infekcija (Cytomegalovirus infection) pasireiškia nuo simptomų nesukeliančios infekcijos ir naujagimių įgimto CMV sindromo iki jaunų suaugusiųjų infekcinės mononukleozės sindromo. Sunkiausios CMV infekcijos formos esti imunodepresijos būklės asmenims po plaučių, kepenų, inkstų ir širdies persodinimo. Sergant įgytu imunodeficitosindromu(AIDS)CMVyradažniausiassukėlėjastarpvirusų oportunistinių infekcijų, o CMV retinitas – dažniausia grėsminga akių infekcija, negydoma besibaigianti aklumu.

Istoriniai faktai. Trys nepriklausomos tyrėjų grupės, vadovaujamos Smitho, Wellerio ir Rowe, virusą aprašė 1956 m. Žmogaus CMV buvo išskirtas iš žmogaus seilių liaukų, todėl iš pradžių vadintas seilių liaukų virusu. CMV liga iki tol sveikam suaugusiajam pirmą kartą diagnozuota 1965 m. Vėliau nustatyta, kad CMV sindromas žmogui gali prasidėti atsitiktinai arba po kraujo ar leukocitų produktų perpylimo.
Etiologija. Žmogaus CMV sudaro didžiausią Herpesviridae šeimos grupę ir yra didžiausias žmogaus organizmą infekuojantis virusas. CMV genomas yra linijinis, dvigubos vijos, turi DNR ir koduoja 230 proteinų. Dėl besikartojančių terminalinių grandinių, kurios papildo viena kitą, virusas priskiriamas β herpes virusų pošeimiui (Betaherpesviridae). CMV genomas, kaip ir visų herpes virusų, turi DNR polimerazės geną. Viruso DNR polimerazė – svarbus antivirusinių vaistų taikinys.
Didelė dalis CMV genų koduoja proteinus, kurie tiesiogiai susiję su pasipriešinimu imuniniam atsakui. Vienas svarbiausių šių proteinų neleidžia HLA-1 molekulėms pasiekti ląstelės paviršiaus ir suformuoti komplekso su CMV glikoproteinais, dėl to CD8+ T limfocitai jo neatpažįsta ir nesuardo. Tai lemia CMV savybę išlikti infekuotuose ląstelėse.
Į šeimininko ląstelę CMV patenka endocitozės būdu. Ląstelėje viruso DNR išsilaisvina ir patenka į ląstelės branduolį, kuriame sintezuojama viruso DNR polimerazė ir vyksta CMV replikacija. CMV infekcijos skiriamasis požymis – audinių kultūrose ir infekuotose ląstelėse matomi dideli bazofiliniaiintarpailąsteliųbranduoliuose(„pelėdos akis“), kuriuos sudaro replikuojančių CMV nukleoproteinų agregatai.
Epidemiologija. CMV paplitęs visame pasaulyje. Išsivysčiusiose šalyse 50–70 proc. bendrosios populiacijos turi antikūnų nuo CMV. Infekcija plinta endeminiu būdu. Vienintelis infekcijos šaltinis – žmogus. Infekcija perduodama per kvėpavimo takus, taip pat lytiniu keliu, per seiles, šlapimą ir pieną. Su šiais fiziologiniaisskysčiaisužsikrėtusieji virusą išskiria nuolat ar kartais.
Iki 1 proc. moterų, užsikrėtusių iki pastodamos, perduoda virusą vaisiui in utero. Susirgus pirmine infekcija nėštumo metu, perdavimo rizika vaisiui yra iki 50 proc. CMV gali daugintis placentos ląstelėse citotrofoblastuose, tiesiogiai besiliečiančiomis su motinos krauju. Taip sudaromos sąlygos infekciją perduoti vaisiui. Postnatalinę CMV infekciją lemia viruso buvimas gimdos kaklelio sekrete, bet dar dažniau infekcija perduodama su motinos pienu. Maži vaikai tampa CMV infekcijos šaltiniais. Šiai amžiaus grupei būdingas artimas kontaktas su šlapimu ir seilėmis, kuriame yra virusų. CMV perduodamas keičiant vystyklus ir dalijantis žaislais, kurie gali patekti į burną.
Kraujo perpylimai ir organų persodinimai – kitas svarbus infekcijos perdavimo būdas. Perdavimo riziką lemia kraujo ar organo donoro, taip pat recipiento serologinė būklė (antikūnų nuo CMV turėjimas). Kraujo perpylimo atveju rizika užsikrėsti CMV tuo didesnė, kuo didesnis kraujo kiekis perpilamas. Inkstų, kepenų, širdies persodinimo atvejais lemiamą reikšmę turi teigiama donoro serologinė būklė. Dauguma infekcijos atvejų prasideda per 3–4 mėnesius po transplantacijos, kai skiriama imunosupresinė terapija. Po kaulų čiulpų persodinimo didžiausia rizika susirgti yra prieš transplantaciją CMV antikūnų turintiems recipientams, kuriems imunodepresijos sąlygomis infekcija aktyvinasi.
Ląstelinio tipo imunodeficitaslemiaCMVreaktyvaciją.Taipaaiškinainfekcijosreaktyvacijos riziką imunodepresijos būklės (pvz., dėl ŽIV infekcijos, chemoterapijos) asmenims, kurie turi antikūnų nuo CMV.
Patogenezė. Kaip ir visiems herpes virusams, CMV būdinga savybė – ūminės infekcijos perėjimas į latentinę būklę. Nereplikuojančios arba silpnai replikuojančios būklės virusas lieka polimorfonuklearinėse ląstelėse, T limfocituose, kraujagyslių endotelio audinyje, inkstų epitelio ląstelėse ir seilių liaukose. Latentinės būklės aktyvacija įvyksta dėl imunosupresijos, kitų ligų arba chemoterapijos.
Būdingos dvi CMV infekcijos formos: pirminė ir antrinė. Infekcija vadinama pirmine, jei ja suserga asmenys, kurie anksčiau nebuvo užsikrėtę CMV, o antrine, jei suserga antikūnų nuo CMV turėję asmenys, įvykus latentinės infekcijos aktyvacijai arba infekcijai pasikartojus. Kai infekcija yra pirminė, viruso replikacija aktyvesnė, todėl ligos išraiška esti stipresnė. Prenatalinė naujagimio CMV infekcija beveik visada yra motinos pirminės infekcijos nėštumo metu rezultatas. Sunkia CMV infekcija serga imunosupresijos būklės (dėl organų persodinimo ar ŽIV) asmenys. Tai atspindi ląstelinio imuniteto svarbą vykstant infekcinio proceso reguliacijai.
Kaip ir sergant Epsteino ir Barro viruso (EBV) sukelta infekcine mononukleoze, CMV mononukleozės metu kraujyje nustatoma atipinių limfocitų, atliekančių ląstelių „žudikių“ vaidmenį. CMV, kaip ir EBV, sužadina ir plataus spektro ląstelių „pagalbininkių“ aktyvumą. Susirgus išsivysto leukopenija, nes net neintensyvi kaulų čiulpų monocitų infekcija slopina granulocitų-makrofagų ir eritrocitų kolonijas stimuliuojantį aktyvumą. Kai CMV pažeidžia endotelio ląsteles, išsivysto vaskulitas, sukeliantis opinius ir nekrozinius pažeidimus.
Klinika. Įgimta infekcija. Intrauteriniu periodu įgyta CMV infekcija nustatoma nuo 0,5–1 proc. visų gyvų naujagimių išsivysčiusiose šalyse iki 22 proc. besivystančiose šalyse. Šiuo periodu užsikrečiama rečiau negu perinataliniu, bet infekcija yra sunkesnė ir pasireiškia neonataliniu laikotarpiu. Bendra vaisiaus infekcijos rizika, kai motina nėštumo metu sirgo pirmine CMV infekcija, yra apie 40 proc. Įgimta infekcija patikimiausiai diagnozuojama pirmąją gyvenimo savaitę aptikus virusą šlapime. Motinos pirminė infekcija bet kuriuo nėštumo periodu sukelia vaisiaus intrauterinės infekcijos riziką, bet per pirmąjį pusmetį ji didžiausia. Perinatalinė infekcija išsivysto, kai vėlyvuoju nėštumo periodu CMV esti gimdos kaklelyje arba vėliau – motinos piene.
Net 90 proc. įgimta CMV infekcija sergančių naujagimių gimę atrodo sveiki, nes infekcija simptomų nesukelia. Ankstyvojoje vaikystėje CMV sindromai atpažįstami retai. Dažniausia CMV infekcijos raiška bet kurio amžiaus asmenims – nespecifinėinfekcija. Simptominės naujagimių įgimtos infekcijos požymiai ir simptomai mažai skiriasi nuo kitų įgimtų infekcijų.
Naujagimių citomegalinių intarpų liga pasireiškia per kelias dienas po gimimo. Beveik visada esti gelta, hepatosplenomegalija, dažnai – petechinis bėrimas ir trombocitopenija. Iš CNS pažeidimų galima mikrocefalija, motorinė negalia, chorioretinitas, nustatoma periventrikulinių smegenų zonų kalcifikatų.Tikgimusarkiekvėliaupogimimo pasireiškia letargija, ūminis kvėpavimo nepakankamumas, traukuliai. Mirtis gali įvykti per keletą dienų ar savaičių. Gali sulėtėti vaisiaus ir naujagimio augimas. Neretai vystosi progresuojančios eigos encefalitas, jo aktyvumas nurimsta tik praėjus tam tikram laikui po gimimo. Šiems kūdikiams ląstelinis imunitetas infekcijai formuojasi lėtai, jie gausiai skiria virusų su šlapimu iki 8 metų amžiaus. Nuo 11 iki 25 proc. nėštumo metu pirmine ar besikartojančia infekcija sirgusių moterų kūdikių išsivysto kurtumas.
Įgyta infekcija. CMV infekcija kūdikiams. Po gimimo įgyta kūdikių infekcija labai skiriasi nuo įgimtos, nėra išplitusios visceralinės ir CNS infekcijos. Kai kuriais požymiais liga primena infekcinę mononukleozę, bet viso mononukleozės sindromo nebūna.
Neišnešiotiems kūdikiams užsikrėtus CMV, išsivysto „pilkasis“ sindromas, kuriam būdingas blyškumas ir hipotenzija, gali pasunkėti jau buvęs kvėpavimo nepakankamumas ir net kilti poreikis taikyti dirbtinę plaučių ventiliaciją. Infekcija gali tapti tiesiogine mirties priežastimi mažo svorio (iki 1 200 g) naujagimiams.
CMV infekcija normalios imuninės būklės asmenims. Pirminė CMV infekcija jaunam suaugusiajam reiškiasi infekcinės mononukleozės sindromu. Dažniausi nusiskundimai – karščiavimas iki 38–40 ºC, didelis nuovargis ir silpnumas. Karščiavimo trukmė – nuo 9 iki 35 d. Kartais kartu esti faringitas ar tonzilitas, bet daug rečiau nei sergant EBV mononukleoze. Limfadenopatija ir splenomegalija nustatoma nedažnai.
Su CMV infekcija susijusios komplikacijos išsivysto retai, bet jos gali būti ir pirmasis ligos požymis. Intersticinė pneumonija yra dažniausia sunki CMV ligos komplikacija pacientams po kaulų čiulpų persodinimo, bet kartais išsivysto CMV mononukleoze sergančiam normalios imuninės būklės suaugusiajam. Pastaruoju atveju eiga būna lengva, gydyti nereikia.
Sergant CMV mononukleoze dažnai išsivysto hepatitas, kartais granulomatozinis. Būdingas karščiavimas, pykinimas, vėmimas. Dažna lengva forma, be simptominės raiškos.
Nedažnai CMV mononukleozė komplikuojasi Guillaino ir Barré sindromu, pasireiškiančiu polineuritu, kuriam būdingas sensorinis ir motorinis galūnių silpnumas kartais su galvinių nervų pažeidimu.
Reta CMV mononukleozės komplikacija – meningoencefalitas, kuriuo sergant likvore padaugėja limfocitų. Gali išsivystyti miokarditas, gastritas, kolitas. Kartais, ypač jei pacientas buvo vartojęs ampicilino, atsiranda makulopapulinis bėrimas. Jis kyla dėl imunologinių reakcijų su CMV infekcijos metu išreikštais ląstelių antigenais.
CMV infekcija po organų persodinimo. CMV yra dažniausias sukėlėjas, pažeidžiantis organų persodinimą patyrusių asmenų sveikatą. Galimas tiesioginis ir netiesioginis poveikis (4.4.1 lentelė).
CMV sindromas po inkstų persodinimo buvo pavadintas 40-os dienos karščiavimu. Maždaug toks pat atsiradimo laikotarpis ir simptomai būdingi CMV infekcijai po kepenų ir širdies persodinimo. Infekcija gali reikštis gerybiniu savaime praeinančiu karščiavimu, bet neretai simptomatika progresuoja ir išsivysto mirtina triada – hepatitas, leukopenija ir pneumonitas. Pastarajam būdingas karščiavimas, padažnėjęs alsavimas, sausas kosulys, karkalai ir vienpusės ar abipusės intersticinės pneumonijos vaizdas rentgenogramose. Be to, eigą dažnai komplikuoja bakterijų ir oportunistinių sukėlėjų superinfekcija, ypač plaučiuose. Ligai progresuojant, mirštama per keletą savaičių. Autopsijos metu dažniausiai nustatoma išsisėjusi CMV infekcija.
Taip pat gali būti pažeidžiami atskiri organai. CMV yra dažniausia ezofagito priežastis pacientams, patyrusiems kaulų čiulpų persodinimą. Vėlyva komplikacija užsitęsus viremijai gali būti CMV chorioretinitas.
Persodintus organus CMV pažeidžia neproporcingai. Pacientams po inksto persodinimo aktyvios CMV infekcijos metu išsivysčiusios inkstų disfunkcijos priežastis yra daugiau inkstų glomerulonefritas negu atmetimo reakcijos. Po kepenų persodinimo vystosi hepatitas, po širdies – spartus aterosklerozės procesas. Pati CMV infekcija taip pat didina atmetimo riziką, o atmetimas didina vėlyvos CMV ligos riziką asmenims, kuriems buvo skirta chemoprofilaktikanuoCMVankstyvuojuperiodupotransplantacijos.
Kaulų čiulpų alotransplantacija paskatina sąveiką tarp CMV ir atsako į transplantantą. Liga prasideda praėjus 50–70 d. po transplantacijos. Ir CMV, ir transplantanto atmetimo reakcija sukelia sunkų intersticinį pneumonitą. Ši komplikacija pasireiškia 15–20 proc. pacientų ir lemia didelį mirštamumą.
CMV infekcija AIDS pacientams. Nors dauguma ŽIV užsikrėtusių asmenų esti užsikrėtę CMV, su CMV susijusių ligos simptomų atsiranda tik sunkios imunodepresijos būklės asmenims, kai CD4 ląstelių skaičius sumažėja iki < 50 ląst./mm3. Pradėjus taikyti kombinuotą antiretrovirusinę terapiją, ŽIV pacientų sergamumas CMV liga labai sumažėjo. Kai ligos požymiai išryškėja greitai paskyrus antiretrovirusinę terapiją, jų patogenezė dažniausiai siejama su imuniteto grįžimo sindromu.
Dažniausia CMV infekcijos forma sergant AIDS yra retinitas. Jis paprastai beskausmis, pacientas skundžiasi besiliejančiu, plaukiančiu vaizdu, susiaurėja regos laukas, būdingos skotomos. Akių dugne matyti gelsvai balto eksudato, dažnai su hemoragija. Negydant CMV retinitas greitai progresuoja ir baigiasi aklumu. Sergant neaktyvia CMV infekcija ir dėl antiretrovirusinės terapijos padaugėjus CD4 ląstelių, gali atsirasti stiklakūnio uždegimo požymių, vadinamų „imuninio atsigavimo vitreitu“. CMV retinito metu gali įvykti tinklainės atsisluoksniavimas, lemiantis aklumą.
Antra pagal dažnį CMV infekcijos lokalizacija sergant AIDS yra virškinimo traktas. Infekcijos išraiška gali būti kolitas, kuriam būdingas viduriavimas, kraujavimas, pilvo skausmas. Liga gali komplikuotis perforacija. Atliekant rektoromanoskopiją matyti netolygiai paraudusi gleivinė, kartais esama opų. Biopsijos medžiagoje, paimtoje iš pažeidimo kraštų, aptinkama CMV intarpų endotelio ląstelėse. Kartais gleivinė atrodo nepakitusi, o pokyčių nustatoma tik biopsijos medžiagoje.
Iš neurologinių sindromų sergant AIDS dažniausia CMV poliradikulopatija arba cauda equina sindromas, pasireiškiantis apatinių galūnių silpnumu ir žarnyno bei šlapimo pūslės disfunkcija (dažniausiai susilaiko šlapimas). Likvore gana dažnai nustatoma neutrofilinė leukocitozė ir sumažėjęs gliukozės kiekis – neįprastas požymis, esant virusinei etiologijai. Kitas sindromas, galintis būti kartu su polineuropatija arba atskirai, yra nekrozinis ependimitas. Atliekant magnetinio rezonanso tomografiją, aptinkama periventrikulinių zonų pažeidimų, t. y. ta pati anatominė vieta, kurioje būna kalcifikatų sergant įgimta naujagimių citomegalinių intarpų liga. Kartu dažnai esti n. oculomotorius ir kitų galvinių nervų paralyžiai, nistagmas, likvore nustatomas padidėjęs baltymo ir sumažėjęs gliukozės kiekis. Liga progresuoja greitai, nuo letargijos iki komos, mirštama per 1–2 mėnesius.
CMV pneumonija daug retesnė negu viruso išskyrimas iš bronchų alveolinio išplovimo skysčio – sudaro iki 4 proc. pneumonijų, kuriomis serga AIDS ligoniai. Retais atvejais AIDS ligoniai serga CMV sukeltomis tulžies takų ligomis.
Diagnostika. CMV infekcijos diagnozei pagrįsti neužtenka vien tik klinikinių simptomų. Diagnozė turi būti patvirtinama laboratoriniais tyrimais.
„Auksinis standartas“ įrodant CMV etiologiją – tipiškų gigantiškų ląstelių su bazofiliniais intarpais branduoliuose, vadinamų „pelėdos akimis“, nustatymas histopatologiniu tyrimu biopsijos medžiagoje iš pažeistų organų (plaučių, kepenų, inkstų, antinksčių, galvos smegenų, žarnų), seilėse, smegenų skystyje, šlapime. Kartais vien tik CMV identifikuotinepakankatiriamosindromoetiologijai įrodyti. CMV dažnai aptinkama bronchų alveolinio išplovimo skystyje AIDS pacientams, sergantiems kitomis patvirtintomis plaučių infekcijomis, ir jų būklė pagerėja gydant tik nuo kitos infekcijos.
Esant aktyviai infekcijai virusų iš tiriamosios medžiagos (kraujo, seilių, šlapimo, gerklų išplovų, audinių biopsijos medžiagos) išauginama žmogaus fibroblastų kultūroje. Apie virusų buvimą sprendžiama pagal citopatinį efektą, kuris išryškėja po 10–21 d. Nusilpusio imuniteto pacientų viremijos fazė trunka vidutiniškai 3 sav., bet virusų su šlapimu gali būti išskiriama daug ilgiau. Virusų aptikus tik šlapime nebūtinai įrodoma, kad patologinių simptomų etiologija yra CMV.
CMV matricos antigeno pp65 nustatymas naudojant monokloninius antikūnus leidžia tiesiogiai įrodyti CMV buvimą kraujyje imunosupresijos būklės asmenims ir likvore pacientams, kuriems yra polineuropatinis sindromas. Diagnozuojant CMV infekciją, antigeno pp65 nustatymas yra jautresnis tyrimas negu virusų išskyrimas kultūroje, bet yra mažiau jautrus negu polimerazių grandininė reakcija (PGR). Kadangi tyrimui atlikti reikia daug polinuklearinių ląstelių, jo jautrumas sumažėja esant neutropenijai.
PGR tyrimas yra labai jautrus. Juo galima nustatyti mažus CMV DNR kiekius daugelyje organizmo skysčių. Tyrimas naudingas nustatant CMV DNR pacientų, sergančių CMV encefalitu ar polineuropatija, likvore. Kiekybine PGR įrodyta, kad AIDS pacientų didelis CMV DNR kopijų skaičius tiesiogiai susijęs su CMV ligos aktyvumu. PGR tyrimas ypač naudingas numatant CMV ligos prevencijos ir gydymo taktiką asmenims po organų ir kaulų čiulpų persodinimo.
Serologinė diagnostika – dažniausiai atliekamos komplemento sujungimo, ELISA, netiesioginės agliutinacijos, latekso agliutinacijos reakcijos. Antikūnai suaugusiųjų serume rodo infekciją, bet ne ligą. Aptikus imunoglobulinų M, negalima pakankamai patikimai diagnozuoti ūminės ar nesenos infekcijos. Rezultatas gali būti klaidingai teigiamas dėl imunoglobulino sunkiųjų grandinių ar reumatoidinio faktoriaus prisijungimo prie tyrimui naudojamų CMV infekuotų ląstelių Fc receptoriaus. Antikūnų tyrimo tikslumas gali būti padidintas nustatant IgG klasės imunoglobulinų avidiškumą ir antigeno specifiškumą. Jei infekcija prasidėjusi neseniai, antikūnų avidiškumas mažas. Diagnozuojant nėščiųjų pirminę CMV infekciją, stebima imunoglobulinų M ir G titrų dinamika, avidiškumas, ultragarsiniai vaisiaus pokyčiai. Diagnozė patvirtinama nuo 20-os savaitės amniono skystyje CMV DNR nustačius PGR tyrimu arba virusą identifikavuskultūroje.
Esant infekcinės mononukleozės sindromui atliekant kraujo tyrimą nustatoma santykinė limfocitozė: limfocitai sudaro daugiau nei 50 proc. visų leukocitų, iš kurių 10 proc. ir daugiau yra dideli atipiniai limfocitai su hiperbazofiliniubranduoliu.Ligoniams po organų transplantacijos, kartais ir normalios imuninės būklės asmenims gali būti nustatoma leukopenija. Būdingas nedidelis transaminazių aktyvumo padidėjimas. Apie 15–20 proc. pacientų kiek labiau pakinta kepenų funkcijos rodikliai ir net normalios imuninės būklės asmeniui gali išsivystyti hepatitui būdingų simptomų.
Atlikus kepenų biopsiją, nustatomas hepatitas su mononuklearinių ląstelių infiltracija portaliniuose laukuose, kartais – mikroskopinės granulomos.
Diferencinė diagnostika. Dažniausiai CMV infekciją tenka diferencijuoti nuo EBV sukeltos infekcinės mononukleozės, taip pat nuo ŽIV ūminio retrovirusinio sindromo, virusinių hepatitų, kitos kilmės pneumonijų. CMV infekcijos metu, priešingai nei sergant EBV sukelta infekcine mononukleoze, heterogeninės antikūnų reakcijos esti neigiamos. Gerklės skausmas ir padidėjusios, eksudatu padengtos tonzilės būdingesni EBV mononukleozei. Sergant CMV infekcija, rečiau negu sergant EBV infekcine mononukleoze padidėja limfmazgiai arba nustatoma hepatosplenomegalija.
Gydymas. Antivirusinis gydymas skiriamas nustačius CMV ligą AIDS pacientams ir organų persodinimą patyrusiems ligoniams. CMV aktyviai veikia parenteraliai vartojami vaistai – gancikloviras, foskarnetas, cidofoviras ir geriamasis valgancikloviras. Parenkant vaistą, ypač atsižvelgiama į nepageidaujamus reiškinius.
Pradėjus etiologinį gydymą, iš pradžių skiriamos indukcinės vaisto dozės, vėliau – palaikomosios. Skiriant gydymą pacientams po organų persodinimo, geriausia vadovautis kiekybiniu CMV DNR tyrimu. Indukcinės dozės keičiamos į palaikomąsias, kai CMV DNR kopijų skaičius tampa neišmatuojamas ir toks išlieka mažiausiai savaitę. Gydymas nutraukiamas, kai skiriant gydymą palaikomosiomis dozėmis neišmatuojamas CMV DNR kopijų skaičius išlieka dar keletą savaičių. Gydant CMV retinitą, indukcinės dozės skiriamos 2–3 sav. arba iki aiškaus klinikinio pagerėjimo. Kai kurie ekspertai gydyti indukcinėmis dozėmis rekomenduoja iki visiško pasveikimo. Gydymas palaikomosiomis dozėmis turi būti skiriamas, kol, gydant antiretrovirusiniais vaistais, imunitetas grįžta iki 100–150 CD4 ląst./mm3 ir toks išlieka 6 mėnesius.
Pirmiausia pasirenkamas vaistas gancikloviras yra guanozino analogas ir acikloviro homologas. Jis slopina visus herpes virusus. Indukcinėmis dozėmis jo švirkščiama į veną po 5 mg/kg kas 12 val., paskui – po 5 mg/kg per parą. Infuzijos trukmė – 1 val., dozė koreguojama atsižvelgiant į inkstų funkciją. Vaistui būdingas mielotoksinis poveikis.
Alternatyvus vaistas – foskarnetas, kurio indukcinėmis dozėmis švirkščiama lėtai į veną po 60 mg/kg kas 8 val. arba po 90 mg/kg kas 12 val.; paskui – po 90–120 mg/kg per parą. Vaistui būdingas inkstų ir metabolinis toksiškumas, gali sutrikdyti elektrolitų balansą (sukelti hipokalcemiją, hipomagnezemiją, hipofosfatemiją), net ir nesant inkstų funkcijos nepakankamumo.
Cidofovirui būdingas ilgas viduląstelinis skilimo pusperiodis, todėl jo skiriama kartą per savaitę. Cidofoviro indukcinėmis dozėmis po 5 mg/kg (maksimali toleruojama dozė) švirkščiama į veną kartą per savaitę 2 savaites, paskui – kartą per 2 sav. Cidofovirui būdingas stiprus nefrotoksinis poveikis, todėl skiriamas kartu su 2 g geriamojo probenicido prieš kiekvieną injekciją norint apsaugoti inkstų kanalėlių ląsteles nuo vaisto akumuliacijos ir su tuo susijusių negrįžtamų pokyčių – šių ląstelių degeneracijos ir nekrozės.
Geriamasis valgancikloviras – gancikloviro valino esteris, organizme virstantis gancikloviru. Vaistas pasisavinamas daug geriau negu geriamasis gancikloviras (absorbuojama 68 proc., palyginti su 6–8 proc. gancikloviro). Vaisto koncentracija kraujyje, susidaranti skiriant po 450 mg 2 kartus per parą, tolygi gancikloviro koncentracijai, susidarančiai švirkščiant jo į veną po 5 mg/kg per parą. Įrodytas valgancikloviro efektyvumas gydant AIDS ligonius, sergančius CMV retinitu. Vaistas sukelia ganciklovirui būdingus nepageidaujamus reiškinius, dažniausiai neutropeniją ir trombocitopeniją.
CMV retinito sergant AIDS gydymas: esant regos sutrikimams, valgancikloviro skiriama po 900 mg kas 24 val. ir intraokulinės gancikloviro injekcijos (arba naudojamas gancikloviro intraokulinis implantas). Periferiniams pokyčiams gydyti valgancikloviro skiriama po 900 mg kas 12 val. 14–21 d., paskui – po 900 mg kas 24 val. Taip pat galima gydyti skiriant gancikloviro į veną po 5 mg/kg kas 12 val. 14–21 d., paskui – valgancikloviro po 900 mg kas 24 val. Alternatyvus gydymas: skiriama foskarneto indukcinėmis dozėmis, švirkščiant lėtai į veną, po 60 mg/kg kas 8 val. arba 90 mg/kg kas 12 val. 14–21 d.; paskui – po 90–120 mg/kg kas 24 val. Esant kolitui arba ezofagitui skiriama gancikloviro, kaip ir sergant retinitu, bet indukcinėmis dozėmis toliau gydoma iki 3–6 sav. Pagerėjus ligonio būklei skiriama geriamojo valgancikloviro. CMV encefalitas ir ventrikulitas gydomas panašiai kaip CMV retinitas.
Gydant intersticinę pneumoniją po organų ar kaulų čiulpų transplantacijos kartu su vaistais nuo CMV infekcijos (gancikloviras, valgancikloviras) į veną švirkščiama CMV imunoglobulino po 500 mg/kg kas 48 val. 2 sav.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Būtina griežtai laikytis rankų higienos taisyklių prižiūrint naujagimius ir kūdikius, keičiant vystyklus ir kt. Vaisingo amžiaus ligoninėse dirbančios moterys turi imtis bendrų apsaugos priemonių. Vengtina persodinti seropozityvių donorų organus seronegatyviems recipientams.
Imunoprofilaktika. CMV imunoglobulinas, skiriamas seronegatyviems organų recipientams, neapsaugo nuo CMV infekcijos, bet palengvina su CMV susijusios ligos eigą. Pirminiais klinikinių tyrimų duomenimis, nėščiųjų gydymas specifiniuCMVimunoglobulinu yra saugus ir pakankamai efektyvus įgimtos CMV infekcijos gydymui ir prevencijai. Laukiama tolimesnių tyrimų, kuriais būtų apibrėžtos reikiamos dozės ir gydymo režimai. Tiriama ir aktyvios imunizacijos reikšmė: išbandoma keletas vakcinų nuo CMV.
Chemoprofilaktika. Įrodytas gancikloviro ir valgancikloviro profilaktinisefektyvumas asmenims po kaulų čiulpų ir organų persodinimo. Dėl didelės kainos, toksiškumo ir atsparumo selekcijos daugelyje transplantacijos centrų laikomasi strategijos chemoprofilaktikąskirtitikCMVidentifikavuskultūroje,vadovaujantisantigenonustatymu ar PGR. Daugeliu atvejų CMV liga tik atitolinama, nes nuo ligos visiškai neapsisaugoma, bet ir tai palengvina kovą su infekcija po organų persodinimo.