A. Marcinkutė


Enterobiozė, arba enterobiazė (Enterobiasis), yra spalinių Enterobius vermicularis (pinworm) sukelta dažniausia žmogaus helmintozė, per savo biologinį ciklą nekeičianti šeimininko, plintanti tiesioginio ir netiesioginio kontakto keliu.
Etiologija. Sukėlėjas – spalinė, Enterobius vermicularis, – yra maža 9–12 mm ilgio ir 0,3–0,5 mm pločio kirmėlaitė, gyvenanti apie 37–93 dienas, parazituojanti žmogaus apatinės plonosios žarnos ir viršutinės storosios žarnos spindyje. Kiekviena subrendusi patelė padeda apie 11 000 kiaušinių per dieną. Gyvybinis ciklas prasideda prarijus subrendusių (embrionuotų) kiaušinių, pastarieji patenka į viršutinę plonosios žarnos dalį. Ten išsilaisvina pirmosios stadijose lervutės, kurios migruoja į ileum, cecum, appendix. Čia lervos subręsta, apsivaisina ir spalinių patelės apie 5 sav. deda kiaušinius perianalinėse raukšlėse naktinio miego metu, atsipalaidavus analiniam raumeniniam žiedui. Suaugusios kirmėlės gali migruoti ir į kitas kūno ertmes, dažniausiai lytinius takus, pilvo ertmę, parenchiminius organus. Spalinės gali plisti organizme ir hematogeniniu, limfogeniniu bei tiesioginiu keliu. Išskirtinis ypatumas, kad kiaušiniai perianalinėse raukšlėse, nekeisdami šeimininko, subręsta per 6 val. ir, patekę į burną, gali pradėti naują ciklą. Aplinkoje kiaušiniai išbūna gyvybingi apie 2 sav. Tuo paaiškinamas kai kuriose besivystančiose šalyse vaikų šimtaprocentinis užsikrėtimas spalinėmis.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – užsikrėtę žmonės, ypač simptomų nepatiriantys spalinių nešiotojai. Infekcija plinta buitinio sąlyčio metu, perduodama tiesiogiai per užterštas rankas to paties asmens arba kito asmens, dažniausiai pasinaudojus tualetu. Per nešvarias rankas (čiulpiant pirštus) parazito kiaušinių patenka į burną (autoinvazija). Enterobiazė gali būti perduodama ir netiesioginiu keliu per rankšluosčius, patalynę, žaislus, maistą arba kitus daiktus, užterštus spalinių kiaušiniais. Oro-dulkiniu keliu perduoti infekciją įmanoma tik esant gausiai invazijai. Imlumas enterobiozei visuotinas, bet didžiausias sergamumas yra 5–10 m. vaikų. Pasaulyje registruojama iki 500 mln. ligos atvejų. Šia liga didžiausias sergamumas esti prastos higieninės kultūros šalyse (uždaruose kolektyvuose – vaikų lopšeliuose darželiuose, mokyklose, psichiatrinėse įstaigose). Lietuvoje mokyklinio amžiaus vaikų sergamumas enterobioze išlieka didelis ir siekia iki 1 500 atvejų 100 000 gyventojų.
Patogenezė ir patologija. Suaugę spalinių kirminai gyvena ileocekalinėje žarnų dalyje, kur gali atsirasti kontaktinių erozijų. Galimi antriniai pogleivio abscesai. Spalinių migracija organizme į parenchiminius organus pasireiškia specifinegranulomasujoscentre esančia lerva.
Klinika. Inkubacijos periodo trukmė – 2–4 savaitės. Dauguma infekcijų simptomų nesukelia, bet patognominiai klinikiniai simptomai yra naktinis išangės srities niežulys (patelių migracijos periodas) ir pertraukiamas miegas. 

Ektopinė, arba netipinė, enterobiozė – tai salpingitai, apendicitai, diseminuota invazija su granulomomis, žarnos perforacija. Šiai invazijai labai būdingi simptomai yra nemiga, dirglumas, dispepsija, emocijų labilumas, enurezė.
Išangės niežulys skirtinas nuo perianalinio dirglumo, rektalinių plyšimų, hemoroidų, teniazės, narelių šalinimosi periodu, strongiloidozės.
Diagnostika. Enterobiozė įtariama esant klinikiniams simptomams, epidemiologiniams duomenims. Diagnozuojama lipnios plėvelės arba nuograndų metodu suradus kiaušinių išangės srities raukšlėse. Gausios invazijos atveju spalinių kiaušinių gali būti randama mikroskopu tiriant išmatas arba šlapimą. Tačiau išmatose pastebėtos spalinės nepatvirtina diagnozės, būtinas laboratorinis patvirtinimas tiriant išangės srities raukšlių nuograndas mikroskopu.
Tyrimams mėginiai paimami anksti ryte prieš vonią ir iki defekacijos.
Diagnozuojant morfologiniu aspektu svarbu atpažinti specifineseozinofilinesgranulomas parenchiminiuose organuose.
Gydymas. Enterobiozės gydymas yra kompleksinis. Svarbiausia – higieninė kultūra, ypač rytinė. Sėdmenys ir išangė turi būti tinkamai apsiplaunami su muilu, nes taip pašalinami spalinių kiaušiniai ir nuo kartotinio užsikrėtimo apsisaugo pats ligonis ir apsaugomi aplinkiniai. Pirmiausia pasirenkamas vaistas yra mebendazolis (Vermox). Skiriama vienkartinė 100 mg dozė, ją pakartojant po 2 sav. Tinka ir albendazolis. Skiriama vienkartinė 400 mg dozė suaugusiesiems, ją pakartojant po 2 sav. Vaikams iki 2 metų – vienkartinė 200 mg albendazolio dozė, ją pakartojant po 2 savaičių. Alternatyvus vaistas – pirantelio pamoatas. Skiriama vienkartinė 11 mg/kg dozė (maksimali dozė – 1,0 g per parą), dozė kartojama po 2 ir 4 savaičių. Tuo pačiu metu turi būti tiriami ir gydomi kontaktiniai asmenys.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Svarbu išaiškinti, kurie asmenys serga, nors simptomų ir nejaučia. Jie neatidėliojant ištiriami. Gydomi jie ir visi kontaktavę asmenys. Visa tai mažina invazijos tikimybę. Židinyje būtina visus šeimos ar kolektyvo narius išmokyti laikytis higienos: plauti rankas prieš valgį ir pasituštinus, lyginti patalynę ir naktinius apatinius rūbus. Tik taip spalinių kiaušiniai išnaikinami aplinkoje.
Prasminga yra ir švietėjiška veikla, kad visuomenė suprastų spalinių biologines savybes ir sužinotų būdus, kaip išvengti jų invazijos.