Epideminis stomatitas

A. Ambrozaitis


Epideminis stomatitas (Vesicular stomatitis, hand-foot-and-mouth disease) arba rankų kojų ir – tai ūminė zooantroponozė, gyvuliams pasireiškianti kaip „snukio ir nagų liga“, o žmonėms sukelianti karščiavimą, bendrą intoksikaciją, burnos gleivinės aftas,lūpų bei rankų odos pažeidimus. Liga sergama įvairiuose kontinentuose, svarbi dėl galimų epizootijų tarp naminių gyvulių ir didelių ūkinių nuostolių. Gali susirgti ir pavieniai žmonės, ypač gyvulininkystės darbuotojai ir vaikai.
Etiologija. Pagrindinis ligos sukėlėjas – Coxsackievirus A16, priklausantis Picornaviridae šeimai ir Enterovirus genčiai, bet ligą gali sukelti ir kiti enterovirusai (Coxsackievirus A4, A5, A6, A7, A9, A10, A24, B2, B5, echovirus 18 ir enterovirus 71). Sukėlėjai – maži (20–30 nm dydžio) virusai, kurių genomą sudaro vienos grandinės RNR. Jie gana atsparus džiūvimui ir šalčiui, bet jautrus karščiui. Patogeniški daugeliui gyvūnų.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – snukio ir nagų liga sergantys naminiai ir laukiniai gyvuliai, ypač skeltanagiai (karvės, avys, ožkos, kiaulės), virusų išskiriantys su seilėmis, šlapimu, pienu. Virusų būna jų kraujyje, todėl užkrečiama ir mėsa. Gyvuliams užkrečiamasis periodas trunka per visą ligą. Žmogus užsikrečia kontaktiniu būdu, užkrato patekus ant pažeistos odos arba gleivines, taip pat alimentariniu būdu per mėsos ir pieno produktus. Galimas oro-dulkinis užsikrėtimo būdas. Suaugę žmonės mažai imlūs užkratui ir suserga retai, net prižiūrėdami sergančius gyvulius. Dažniau suserga gyvulininkystės darbuotojai, veterinarijos specialistai, mėsos kombinatų darbuotojai ir kitų panašių profesinių grupių atstovai. Vaikai daug imlesni ir dažnai suserga, užsikrėtę gerdami nevirintą sergančių karvių ar ožkų pieną. Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia.
2008 m. enterovirusas 71 sukėlė rankų, kojų ir burnos ligos protrūkius Singapūre, Kinijoje ir Vietname. Užregistruoti tūkstančiai šio viruso sukelti infekcijos bei 26 mirties atvejai. Daugumos susirgusiųjų amžius buvo iki 2 metų . Enterovirusas 71 plinta oro lašeliniu būdu, taip pat per tiesioginį kontaktą su ligonio išskyromis iš burnos bei išmatomis. Išmatose virusas gali būti randamas keleta savaičių po pasveikimo.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka nuo 2 iki 7 dienų (retai ilgiau). Enteroviruso 71 infekcijos inkubacijos periodas trunka nuo 2 dienų iki 2 savaičių, paprastai 3-7 dienos. Liga prasideda ūmiai, be prodromo, būdinga aukšta (apie 39 °C) temperatūra, šaltkrėtis, bendras silpnumas, galvos ir raumenų skausmai. Išnyksta apetitas, valgant ima skaudėti burną ir gerklę, teka seilės. Apžiūrint burną, matoma paraudusi gleivinė, joje pastebima skaidrių pūslyčių. Jų atsiranda ant liežuvio, lūpų, skruostų gleivinės. 75 proc. pacientų taip pat galimi periferiniai odos pažeidimai (3–7 mm skersmens pūslytės ant paraudusios odos) ant rankų tiesiamųjų paviršių, sėdmenų, rečiau ant kojų odos prie nagų guolių. Pūslyčių gali pasirodyti ir akių junginėje, šlaplės (uretros) ir išorinių genitalijų srityse. Pūslytės greitai pratrūksta, susidaro paviršinių opelių (aftų). Iš burnos sklinda nemalonus kvapas. Dėl skausmo ligonis vengia valgyti, vargina seilėtekis. Karščiuojama 1–3 dienas, bet burnos aftosirodosopelės užgyja tik per 10–15 dienų. Iš pradžių būna kraujo leukopenija, vėliau – nedidelė leukocitozė, o sveikstant – eozinofilija.
Ligos prognozė, ypač suaugusiųjų, gera. Gali sutrikti mažų vaikų mityba, prisidėti žarnyno infekcija ar sepsis.
Patologija. Odos bioptate randama subepidermio pažeidimų, yra mišrus limfocitinis-polimorfonuklearinis uždegimas, epidermio akantolizė. Ląstelėse aplink dermos kraujagysles tiriant mikroskopu randama eozinofilinių ląstelių branduolio intarpų, o citoplazmoje – pikornavirusų dalelių.
Diagnostika. Įtarti šią ligą padeda jau nustatyti gyvulių ligos atvejai, paciento profesija, vaikų grupiniai stomatitai pavartojus nevirinto pieno. Laboratorijose diagnozė patvirtinama imunofluorescencinemikroskopija,serologinėmis reakcijomis (nustačius antikūnų porinių serumų būdu) ir biologiniu mėginiu užkrečiant jūrų kiaulytes (skarifikuojantletenėles).
Liga skirtina nuo vėjaraupių, herpinio aftiniostomatito,enterovirusiniopūslelinio tonzilito (herpinės anginos), kurie nepažeidžia lūpų ir kitų odos vietų. Stafilokokiniams odos pažeidimams (stafilodermijoms)nebūdingas stomatitas, išskyrose daug stafilokokų. Toksinė epidermio nekrozė (Lajelio sindromas) ir Stevenso ir Johnsono sindromas (sunki erythema multiforme forma), be burnos gleivinės pažeidimų, sukelia plačią epidermiolizę, panašią į II laipsnio nudegimą. Dažniausiai tai vaistaligės išraiška.
Gydymas. Ligoniai hospitalizuojami pagal klinikinį poreikį. Etiotropinio gydymo nėra. Jei reikia, skiriama antipiretikų, analgetikų. Maistas turi būti skystas, neaštrus. Burną svarbu dažnai skalauti šilta šalavijų ar ramunėlių arbata, 0,1 proc. kalio permanganato, chlorheksidino ar kitų antiseptikų tirpalais, gleivinę tepti prednizolono tepalu, šaltalankio aliejumi. Sunkiais ligos atvejais gali tekti maitinti pro zondą. Prisidėjus antrinei infekcijai, skiriama antibiotikų. Tikslinga duoti vitaminų, ypač A, C.
Priemonės nuo epidemijos ir profilaktika.Epizootijailikviduotitaikomosgriežtosveterinarinės priemonės – karantinas, dezinfekcija, gyvulių vakcinacija. Draudžiama vartoti sergančių gyvulių nevirto pieno, mėsos. Prižiūrint sergančius gyvulius, būtina laikytis saugaus režimo, ypač esant rankų mikrotraumų. Šio darbo negali dirbti nėščiosios, vaikai ir paaugliai. Specifinėsprofilaktikospriemoniųžmonėmsnėra.
Kad išvengti enteroviruso 71 sukeltos infekcijos būtina dažnai ir kruopščiai plauti rankas su muilu, ypač po kontakto su ligonio seilėmis bei išmatomis, pasinaudojus tualetu ir prieš valgį. Asmenims keliaujantiems į enteroviruso 71 plitimo teritorijas, patariama vengti tiesioginio kontakto su ligoniais ir laikytis asmeninės higienos.