A. Marcinkutė


Filariozė (Filariasis), filariazė arba limfinė filariozė yra apvaliųjų, į siūlą panašių Filarioidea genties kirmėlių Brugia malayi, Brugia timori ir Wuchereria bancrofti sukeltos kraujo ir limfinės sistemos helmintozės, kurių sukėlėjus perneša kraujasiurbiai vabzdžiai. Filariozė paplitusi tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose ir dar vadinama elefantiaze.
Etiologija. Filarijos Brugia malayi (B. malayi), Brugia timori (B. timori) ir Wuchereria bancrofti (W. bancrofti) turi daug struktūrinių panašumų ir nagrinėjamos kartu. Jų patinėlių ilgis iki 5 cm, o patelių – 10 cm. Kraujasiurbiai vabzdžiai įkasdami žmogui perneša lervas, kurios vystosi limfiniuosekanaluosearbaaudiniuose.
Lervos migruoja kojų, rankų limfiniaistakaisikilimfmazgių, kur dvigubai išsinerdamos užauga ir virsta suaugusiais parazitais – patelėmis ir patinėliais. Per 3–12 mėn. nuo pirminės infekcijos suaugusios patelės apvaisinamos ir pradeda vesti naujas lervas, vadinamąsias mikrofilarijas,ošios patenka į kraujotaką. Mikrofilarijoskraujosrovėje yra labai svarbios nustatant diagnozę ir kartu yra užkrato šaltinis kraujasiurbiams moskitams. Mikrofilarijosžmogaus organizme toliau nesivysto, bet įkasdami kraujasiurbiai vabzdžiai gali jas perduoti kitam žmogui. Kraujasiurbių vabzdžių organizme lervos pereina trečią stadiją, o sukėlėjai po 12–14 d. perduodami žmogui per vabzdžių įkandimus. Suaugusios lervos žmogaus organizme gali išlikti daugiau kaip 10 metų.
Epidemiologija. Daugiau kaip 120 mln. žmonių pasaulyje yra infekuoti W. bancrofti (90 proc.) ir B. malayi (10 proc.). Pagrindinis infekcijos šaltinis ir rezervuaras yra žmogus, kurio kraujyje cirkuliuoja mikrofilarijosW. bancrofti ir periodiškai pasirodo mikrofilarijosB. malayi ir B. timori. Malaizijoje, Filipinuose ir Indonezijoje B. malayi rezervuaru gali būti ir katės, beždžionės Macaca spp., todėl pastaruoju metu skiriamos zoofilinės ir antropofilinės parazito rūšys.
Užsikrečiama per įvairių rūšių kraujasiurbių vabzdžių – moskitų, mango musių, juodųjų musių – įkandimus.
W. bancrofti sukelta filariozė yra endeminė 76 šalyse Afrikoje, Pietų Amerikoje, Karibų jūros pakrantėse, Pietryčių Azijoje, Ramiojo vandenyno vakarinėse pakrantėse. B. malayi sukelta filariozė yra endeminė tropiniuose ir subtropiniuose kraštuose, kur žmogus tampa atsitiktiniu galutiniu parazito šeimininku. Liga dar vadinama Malajos filariozė, nors paplitusi ir Indijoje, Šri Lankoje, Pietryčių Azijoje, Indonezijoje, Vietname, Korėjoje. B. timor sukelta filariozė pirmą kartą aprašyta Timoro saloje 1964 m. Ligos atvejų užregistruota Indonezijos archipelago Timoro ir Floreso salose.
Filariozė tiesioginiu keliu žmogui neperduodama. Imlumas filarijomsyravisuotinis,sergamumas priklauso tik nuo geografinioskirtingų rūšių paplitimo, infekcinės dozės. Pasikartojančios infekcijos pasitaiko endeminiuose kraštuose ir sukelia dramblialigę.
Patogenezė ir patologija. Filarijų migracija kraujo srovėje ir limfiniuosetakuosesukelia alergines reakcijas, pasireiškiančias infekcinio alerginio limfangito simptomais, dažniausiai progresuojančiais iš proksimalinių galūnių vietų distaliai. Pagrindinis patologinis procesas, vykstantis užsitęsus lervų migracijai, yra limfagyslių obstrukcija. Lėtinė išliekanti infekcija sukelia limfagyslių nepakankamumą su limfostaze, limfedema ir dramblialige. Limfostazę sukelia mirę suaugę parazitai.
Klinika. B. malayi filariozėsinkubacijoslaikotarpis–2–3 mėn., o W. bancrofti filariozės – 6–12 mėn., nors alerginės uždegiminės reakcijos pastebimos jau pirmą mėnesį po užsikrėtimo. Daugumai gyventojų, ypač vietinių, jokių klinikinių simptomų gali neatsirasti, nors kraujo mėginiuose ir randama daug mikrofilarijų.
W. bancrofti filariozėsūminėsfazėsmetupraėjuskeliemsmėnesiamspovabzdžioįkandimo sutinsta lytiniai organai, rankose ir kojose būna ūminio limfangito požymių, giliųjų limfagyslių uždegimo požymių, kurie sukelia pilvo ar krūtinės skausmą. Kartais nustatomas limfmazgių uždegimas, retai – eozinofiliniaiinfiltrataiplaučiuose.Būdingas silpnumas, karščiavimas, galvos skausmas, skausmai dėl limfangito ir limfadenito. Taip pasireiškia organizmo uždegiminė reakcija į suaugusių lervų apsivaisinimą bei jų žuvimą limfagyslėse.
Lėtinei ligos fazei būdingi minkštos konsistencijos augliai, sukelti susikaupusios limfos. Infekcijai progresuojant, didėja limfmazgiai, juos skauda, pažeidžiamos ir hipertrofuoja dauguma organų, dažniausiai distalinės galūnės (kojos iki kelių ir rankos iki alkūnių), formuojasi abscesai, hidrocelė, vystosi epididimitas, orchitas. Būdingas požymis – vadinamoji filarinė dramblialigė (scrotum, krūtų, galūnių). Plautiniai filarijų mazgeliai pasitaiko užsikrėtus zoonozinėmis filarijų padermėmis. Dažniausias lėtinės ligos fazės požymis yra hidrocelė.
Filariozė gali komplikuotis ascitu, eksudaciniu pleuritu, kurį sukelia antrinis limfagyslių plyšimas į ertmes. Klinikinę eigą komplikuoja pasikartojančios bakterinės infekcijos.
Diagnostika. Filariozės diagnostika endeminiuose kraštuose dažniausiai yra klinikinė, vertinant epidemiologinius duomenis.
Pirminės infekcijos ūminėje stadijoje tiriant periferinį kraują visada nustatoma didelė eozinofilija.Galutinė diagnozė patvirtinama aptikus mikrofilarijų kraujo tepinėlių (šviežiuose, koncentruotuose ar filtruotuose)preparatuose,dažytuose Giemsos metodu, arba histologiniuose preparatuose, dažytuose hematoksilino-eozino metodu. W. bancrofti ir B. malayi mikrofilarijosperiodiškai produkuojamos naktį (vadinama naktiniu periodiškumu), todėl rekomenduojama kraujo preparatus rinkti nuo 10 val. vakaro iki 4 val. ryto.
IFA testai naudojami cirkuliuojantiems W. bancrofti filariniamsantigenamsnustatyti.Filarinių antikūnų identifikavimotestaisnegalimanustatytisukėlėjo rūšies.
Gydymas. Lėtinė limfinė filariozė retai išgydoma sėkmingai. Pirmiausia pasirenkamas preparatas yra dietilkarbamazinas (DEC). Reikia suvartoti iš viso 72 mg preparato per 14 dienų, skiriant 1 dieną po 50 mg vieną kartą per parą, 2 dieną – po 50 mg 3 kartus per parą, 3 dieną – po 100 mg 3 kartus per parą, 4–14 dienomis – po 2 mg/kg kas 8 val. Toks gydymas veiksmingas esat mikrofilarijų, bet tik 25 proc. atvejų subrendusios kirmėlės visiškai sunaikinamos. Gydymo pradžioje (per pirmas 24–36 val.) galimos nepageidaujamos reakcijos (karščiavimas, šaltkrėtis, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, sąnarių skausmas) dėl žūstančių parazitų išskiriamų toksinų poveikio. Dietilkarbamazinas gali pažeisti akis, jei ligonis serga ir onkocerkoze. Alternatyvūs vaistai yra ivermektinas (vienkartinė 150 μg/kg dozė) arba albendazolis (po 400 mg 2 kartus per parą). Gydymo pradžioje būtina vertinti, ar nėra alerginių reakcijų, vėliau – ir terapinį atsaką. Visada skiriama antihistamininių vaistų. Rekomenduojamas paliatyvus chirurginis gydymas limfatinei obstrukcijai koreguoti, bet daugiau kosmetiniais tikslais.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Moskitų, musių, pagrindinių infekcijos platintojų naikinimas yra svarbi profilaktikospriemonė endeminiuose kraštuose. Plačiai vartojami insekticidai, repelentai. B. malayi infekcijų kontrolė yra sudėtingesnė dėl sukėlėjo egzistavimo gyvūnų organizme.
Visuomenės švietimas apie filarinesinfekcijas,moskitų kontrolė, apsauginių drabužių bei repelentų vartojimas. Ligonių išaiškinimas ir gydymas yra svarbiausios priemonės, padedančios sumažinti tikimybę susirgti šiomis ligomis.