A. Vagoras


Gonorėja (Gonorrhea, Neisseria gonorrhoeae infection) – tai labai dažna ir itin lengvai perduodama bakterinė infekcija, pažeidžianti cilindrinį arba pereinamąjį epitelį, todėl gali būti aptikta: 1) vyro šlapimkanalyje ir tiesiojoje žarnoje, 2) moters šlapimkanalyje, gimdos kaklelio kanale ar tiesiojoje žarnoje; 3) abiejų lyčių ryklės gleivinėje ir tonzilėse, 4) abiejų lyčių junginėje (ypač naujagimių), 5) prepubertalinio amžiaus mergaičių makšties ir makšties prieangio gleivinėje.
Istoriniai faktai. Gonorėja žinoma ir minima pačiuose seniausiuose rašytiniuose Kinijos, Egipto, Romos imperijos, Graikijos šaltiniuose ir Senajame testamente. Liga turi keletą labai paplitusių pavadinimų. Mokslo literatūroje vartojamas „gonorėjos“ pavadinimas pasiūlytas dar Galeno (130 metais). Pirmasis gonorėjos sukėlėją mikroskopu pamatė Albertas Neisseris 1879 m.
Etiologija. Sukėlėjas – Neisseria gonorrhoeae – tai gramneigiamas diplokokas, tipiškai augantis poromis. Auginami terpėje, papildytoje hemoglobinu, ir anglies dvideginio aplinkoje gali formuoti įvairius kolonijų tipus. Išorinis šios bakterijos apvalkalas yra tipiškas gramneigiamas mikroorganizmams, išskyrus tai, kad, skirtingai nuo Neisseria meningitidis, neturi polisacharidinės kapsulės, kuri yra meningokokų virulentiškumo pagrindas. Išoriniame apvalkale esančios struktūros itin svarbios gonokokams prisitvirtinti prie ląstelės, invazijai į ją ir sukeliamam pažeidimui. Mikroorganizmo atsparumas išoriniams ir fiziniamsdirgikliamsmažas–pūlingose ligonių išskyrose išsilaiko, kol pūliai išdžiūsta), optimalus augimas 36–37 °C temperatūroje ir 5 proc. CO2 aplinkoje, esant terpės pH vertei nuo 6,5 iki 7,5. Gonokokai negali augti, jeigu aplinkos temperatūra mažesnė nei 30 ºC arba aukštesnė nei 40 ºC.
Epidemiologija. Žmogus yra vienintelis N. gonorrhoeae infekcijos šaltinis, galintis perduoti infekciją kitam individui dažniausiai lytinio kontakto metu. Efektyviausiai infekcija perduodama vaginalinių arba analinių lytinių santykių metu, kai sveiko individo gleivinė tiesiogiai liečiasi su užsikrėtusio ir ligos simptomų nejaučiančio (arba jaučiančio tik minimalius simptomus) individo gleivine. Netiesioginiu būdu infekcija gali plisti tarp prepubertetinio amžiaus mergaičių per jų naudojamus bendrus intymios higienos reikmenis (pvz., rankšluosčius ir panašiai). Vertikaliai infekcija gali būti perduodama gimdant iš užsikrėtusios motinos lyties takų naujagimiui. Naujagimio organizme infekcija gali sukelti konjunktyvitą, pneumoniją ar net vulvovaginalinę infekciją. Gonorėjos inkubacijos periodas dažniausiai trunka nuo 4 iki 7 dienų. Retais atvejais – iki 24 valandų. Iki 1 mėnesio pailgėjęs inkubacijos periodas darosi vis dažnesnis. Jei pacientas vyras, ūmi ir labai simptomiška ligos pradžia leidžia dažniausiai labai aiškiai nustatyti inkubacijos periodo trukmę, tačiau jei serga moteris, infekcija simptomų dažnai nesukelia ir nustatyti inkubacijos periodą dažnai tampa sudėtinga. Gonokokinė infekcija iš lytiškai plintančių infekcijų (LPI) perduodama bene dažniausiai, manoma, kad perdavimo dažnis apie 50 procentų.
N. gonorrhoeae paplitimas visuomenėje kinta. Jis priklauso nuo daugelio tarpusavyje susijusių veiksnių. Gonorėjos paplitimą palaiko ne tik tai, kad užkratas nuolat perduodamas užsikrėtusio, simptomų nejuntančio individo sveikam individui, bet ir tai, kad gonorėja esti paplitusi tarp individų, priklausančių vadinamajai „šerdinei grupei“, t. y. didžiausio sergamumo populiacijos daliai. Šiai grupei priklausantys asmenys dažniau negu bendra populiacija užsikrečia N. gonorrhoeae ir dažniau perduoda užkratą savo partneriams. Šiai grupei priklauso: asmenys, kurie kartotinai serga gonorėja, kurie tęsia lytinius santykius, jusdami simptomus ar žinodami, kad turėjo didelę riziką užsikrėsti (narkomanai, prostitutės, suteneriai). Kalbant apie socialinę visuomenės elgseną, galima pasakyti, kad gonorėjos paplitimas visuomenėje priklauso nuo to, kaip dažnai asmenys iš „šerdinės grupės“ ir asmenys, nepriklausantys šiai grupei, susitinka ir santykiauja ir kaip dažnai tas pats asmuo keičia savo socialinę elgseną, t. y. tampa „šerdinės grupės“ dalimi ir atvirkščiai. Pastarojo šimtmečio sergamumo gonorėja dinamika rodo, kad jai daugiausia įtakos turėjo politiniai įvykiai. Du didžiausi praeito šimtmečio sergamumo gonorėja pikai sutapo su Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo pabaigomis, o sergamumas staiga sumažėdavo, kai būdavo atrandami antimikrobiniai preparatai: penicilinas ar vėliau kiti veiksmingi preparatai. Praeito amžiaus septinto dešimtmečio „seksualinė revoliucija“ taip pat sudarė sąlygas padidėti sergamumui gonorėja. Po jos sekęs lytinės elgsenos kitimo procesas, susijęs su AIDS ligos baime, sutapo su paskutiniu sergamumo gonorėja sumažėjimu. Politiniai pokyčiai Rytų Europoje paveikė ne tik sifilio,betirgonorėjossergamumo padidėjimą šiose šalyse, be to, infekcijos dažniau būdavo nustatomos tokių visuomenės grupių atstovams kaip prostitutės ir jų klientai. Sekso darbuotojų migracija labai padidino registruotų infekcijos atvejų skaičių ir tose šalyse, kurios geografiškairibojasi su šalimis, buvusiomis už „geležinės uždangos“.
Kaip ir kitų LPI atveju, sergamumas gonorėja labiausiai priklauso nuo individų amžiaus ir yra didžiausias tarp 15–24 metų amžiaus asmenų. Absoliučią daugumą šios amžiaus grupės gonorėja sergančių ligonių sudaro 15–19 metų moterys. Šalyse, kuriose gyvena įvairių rasių gyventojų (JAV, Jungtinė karalystė, Olandija ir kt.), nebaltosios rasės atstovai gonorėja serga keliasdešimt kartų dažniau nei baltosios rasės atstovai. JAV atliktų tyrimų duomenimis, demografiniaisergamumo N. gonorrhoeae faktoriai yra susiję su žema socialine-ekonomine padėtimi, ankstyva lytinio gyvenimo pradžia, nesantuokine šeimynine padėtimi, praeityje buvusiu užsikrėtimu N. gonorrhoeae infekcija.
Sergamumas gonorėja Lietuvoje paskutinį kartą pradėjo didėti 1990 m., ir pasiekė piką 1993 m., kai buvo užregistruoti 5 626 atvejai per metus. Vėlesniais metais sergamumas mažėjo, o 1997 m. naujai išaiškintas buvo 2 021 naujas atvejis. Per tą patį periodą gonorėjos ir sifilioatvejųsantykispasikeitėnuo41 : 1 (1990 m.) iki 0,7 : 1 (1997 m.). Toks pat jis buvo ir 2001 m. (734 gonorėjos ir 881 sifilioatvejai).Manoma, kad pastarųjų metų sergamumo gonorėja dinamika Lietuvoje (iki 2008 m. registruota apie 500 atvejų per metus, 2009 m užregistruota 390 ligos atvejų) neatspindi realios situacijos, nes kokybiškos diagnostikos metodai nepakankamai prieinami ir dažnai tegydomi gonorėjos sindromai (nenustačius ligos sukėlėjo).
Patogenezė ir patologija. Molekuliniai N. gonorrhoeae patekimo į epitelio ląstelę mechanizmai nėra tiksliai išaiškinti. Gonokokų adhezijai prie epitelio ląstelių, patekimui į pogleivį ir kylančiam uždegiminiam atsakui įtakos turi keletas virulentiškumo veiksnių. Gonokokų paviršiuje esantys plaukeliai (pili) yra labai svarbūs infekcijos patogenezei. Jie ypač svarbūs adhezijai prie epitelio ląstelių ir būtent todėl plaukelių neturinčios gonokokų padermės gerokai rečiau sukelia gonorėją. Adhezija prie epitelio ląstelių ir segmentuotų neutrofilųtaippat priklauso nuo pili ir Opa molekulių. Priešplaukeliniai antikūnai blokuoja gonokokų prisitvirtinimą prie epitelio ląstelių ir pagerina fagocitinį žmogaus segmentuotų neutrofilųaktyvumą.
Gonokokai pasižymi gebėjimu pažeisti audinį išskirdami įvairias medžiagas, tokias kaip fosfolipazė, peptidazė, lipidas A, peptidoglikanas ir kt. Šios medžiagos dalyvauja kiaušintakių gleivinės pažeidimo procese ir vystantis poinfekciniam artritui. Progresuojant gleivinės ląstelių pažeidimui ir vykstant invazijai į pogleivį, būna ir stiprus segmentuotų leukocitų atsakas, formuojasi pogleivio mikroabscesai ir vyksta pūlių eksudacija į pažeisto organo spindį. Negydytos infekcijos atvejais gleivinę infiltruojanesegmentuotileukocitai,omonocitai.Infiltracija išlieka keletą savaičių ar net mėnesių po to, kai pačių gonokokų jau negali būti išskiriama.

Klinika. Gonorėjos klinika gali būti įvairi ir nevienoda, kai serga vyras ir moteris. Gonokokų infekcija žmogaus organizme simptomų gali nesukelti, galimi vietos simptomai (su arba be komplikacijų) arba infekcija gali pažeisti organizmo sistemas (žr. 7.1.1. lentelę). Klinikos skirtumai labiausiai priklauso nuo gonokokų padermės. Maždaug 10 proc. infekuotų vyrų ir 50 proc. infekuotų moterų nejaučia ligos simptomų (simptomais nepasireiškianti infekcijos forma). Simptomų ypač dažnai nebūna, kai gonorėja esti faringinė ir rektalinė.
Vyrų šlapimkanalio infekcija ir vietinės komplikacijos. Ūmus priekinis uretritas – tai dažniausia gonokokinės infekcijos klinikos apraiška vyrams. Aštuoniems iš dešimties užsikrėtusių asmenų simptomai pasireiškia per 2–5 dienas. Pagrindiniai nusiskundimai: išskyros (80 proc.) ir (ar) skausmas šlapinantis (50 proc.). Neretai iš pradžių išskyros būna gleivėtos arba gleivėtai pūlingos, negausios. Dažniausiai per 24 valandas išskyros tampa labai pūlingos ir gausios. Skausmas šlapinantis dažniausiai atsiranda po to, kai pacientas pastebi esant išskyrų. Sergant gonokokiniu uretritu neretai būna įvairaus laipsnio uretros žiočių edema ar paraudimas. Maždaug vienam ketvirtadaliui pacientų išskyros būna negausios ir minimaliai pūlingos. Jas labai sunku atskirti nuo sergant negonokokiniu uretritu pasitaikančių išskyrų. Negydant gonokokinis uretritas savaime praeina per keletą savaičių. Prieš atrandant efektyvią antimikrobinę terapiją 95 proc. pacientų ligos požymiai išnykdavo per šešis mėnesius.
Dažniausia gonokokinio uretrito komplikacija – epididimitas – išsivystydavo apie 20 proc. pacientų, negydytų tinkamais antimikrobiniais preparatais, Šiais laikais ūmus epididimitas pacientams iki 35 m. gali būti susijęs ne tik su N. gonorrhoeae, bet ir su C. trachomatis arba su abiem šiomis infekcijomis, esančiomis vienu metu. Tokie pacientai dažniausiai skundžiasi vienpusiu skausmu sėklidėje. Daugeliui pacientų, sergančių ūmiu gonokokiniu epididimitu, tuo pat metu aptinkamas ir uretritas. Kitos galimos gonokokinio uretrito komplikacijos: ūmus ir lėtinis prostatitas, užpakalinis uretritas (strangurija arba dažnas šlapinimasis), vezikulitas ir Kuperio ir Tisono liaukų infekcija. Uretros striktūros po uždegimo buvo dažna gonokokinio uretrito komplikacija, kol antibiotikai nebuvo atrasti. Antibiotikų eroje ši komplikacija labai reta.
Gonokokinė infekcija moters organizme ir vietinės komplikacijos. Maždaug 50 proc. infekuotų moterų nejaučia jokių ligos simptomų. Pirminė infekcijos vieta – gimdos kaklelio kanalas. Šios lokalizacijos infekcija reiškiasi išskyromis iš makšties (dažniausias simptomas, būdingas maždaug 50 proc. užsikrėtusių moterų), dizurija (infekcijai patekus į šlapimkanalį, būdinga maždaug 10 proc. užsikrėtusių moterų), tarpmenstruaciniu kraujavimu, menoragija. Apžiūrint aptinkama tipiškų mukopurulentinių išskyrų iš gimdos kaklelio kanalo, paties kanalo paraudimas, paburkimas. Imant mėginį baltu vatos tamponu, jis pasidengia tipiškomis gelsvai žalsvomis išskyromis. Gonokokų infekcija šlaplėje aptinkama 70–90 proc. užsikrėtusių moterų ir yra vienintelė tipiška infekcijos vieta moterims, kurioms atlikta histerektomija. Retsykiais išsivysto ūmus Bartolinio liaukų uždegimas, tuomet ši sritis patinsta, o palpuojant iš šių liaukų išteka išskyrų.
Dažniausia vietinė gonorėjos komplikacija moters organizme – ūmus salpingitas arba dubens uždegiminė liga (DUL), atsirandanti, kai mikroorganizmų pakyla į aukštesnius lyties takus. Komplikacijos pasireiškia maždaug 10–20 proc. užsikrėtusių moterų ir vėlyvajame periode gali lemti nevaisingumą, lėtinę dubens ligą ir ektopinį nėštumą. DUL simptomai gali būti labai įvairūs. Dažniausiai DUL pasireiškia pilvo apačios skausmais, gimdos priedų skausmingumu, ENG padidėjimu, leukocitoze ir karščiavimu. Gonorėjinis perihepatitas (Fitzo, Hugho ir Curtis sindromas) – reta komplikacija, kuriai esant DUL simptomus papildo skausmas viršutinėje kairėje pilvo dalyje (imituojantis ūmų cholecistitą).
Rektalinė N. gonorrhoeae infekcija. Tiesiosios žarnos gleivinė yra dažna N. gonorrhoeae infekcijos vieta tarp homoseksualių vyrų. Iki ŽIV epidemijos izoliuota tiesiosios žarnos gonorėja pasitaikydavo iki 40 proc. homoseksualių vyrų. Tiesiosios žarnos gonokokinė infekcija beveik niekada nepasitaiko heteroseksualiems vyrams. Rektalinė gonokokų infekcija moters organizme gali būti analinių lytinių santykių arba ilgiau trukusios gimdos kalelio kanalo infekcijos pasekmė. Maždaug 50 proc. infekcijos atvejų šioje vietoje simptomais nepasireiškia. Tiek vyrų, tiek moterų proktito simptomai gali būti minimalus išeinamosios angos niežulys, skausmo nesukeliančios gleivėtai pūlingos išskyros, negausus kraujavimas iš išeinamosios angos. Kartais (jei infekcija patenka analinių lytinių santykių metu) nusiskundimai gali būti ir stipresni: stiprūs tiesiosios žarnos skausmai, tenezmai ir vidurių užkietėjimai. Išoriškai apžiūrint išeinamąją angą galima pamatyti tik paraudimą ar išskyrų, o atliekant anoskopiją – tiesiosios žarnos gleivinės paraudimą, gleivėtai pūlingų išskyrų išeinamosios angos kriptose.
Faringinė N. gonorrhoeae infekcija. Gerklės N. gonorrhoeae infekcija aptinkama 3–7 proc. heteroseksualių ir 10–25 proc. homoseksualių vyrų, sergančių gonorėja. Tyrimai, atlikti prieš ŽIV epidemiją, rodė, kad izoliuota gerklės gonorėja pasitaikydavo maždaug 5 proc. pacientų, besikreipiančių į venerologą, nesvarbu, kokia buvo lytinė orientacija ir lytis. Gerklės N. gonorrhoeae infekcija simptomais nepasireiškia 90 proc. pacientų.
Gonokokinė ophtalmia. Gonokokinis suaugusių žmonių konjunktyvitas retas ir dažniausiai susijęs su autoinokuliacija sergant genitalijų ar tiesiosios žarnos gonorėja. Naujagimių junginės gonokokinė infekcija (ophtalmia neonatorum) pasireiškia N. gonorrhoeae patekus tiesiogiai gimdymo metu iš užsikrėtusios motinos lyties takų. Tipiškai ji pasireiškia pūlingu konjunktyvitu, tačiau dėka daugelyje šalių vykdomos profilaktikos(tikgimusiamnaujagimiuiįlašinamasidabronitratoarbakitoantimikrobinio preparato), sergamumas šia liga nuolat mažėja.
Sisteminė N. gonorrhoeae infekcija. Diseminuota gonokokinė infekcija (DGI) dažniausiai pasireiškia artrito ir dermatito sindromu, kuris būna 0,5–3 proc. pacientų, sergančių negydyta gonorėja. DGI sukelia gonokokų bakteriemija. Dažniausiai DGI pasireiškia ūmiu artritu, tenosinovitu, dermatitu arba jų deriniu. Klinikai būdinga skausmingas sąnarys ir tipiškas odos pažeidimas. Gonokokinei infekcijai būdingas odos pažeidimas – skausminga nekrozinė pustulė ant eriteminio pagrindo. Artralgija ir po jos išsivystantis artritas gali pažeisti bet kurį sąnarį, tačiau dažniausiai pažeidžia riešo, metakarpofalanginius, alkūnės ir kelio sąnarius. DGI dažniau serga moterys negu vyrai. Daugeliu atveju bakteriemija prasideda 7–30 ligos dieną.
Gonokokinis endokarditas ir meningitas. Gonokokinis endokarditas reta N. gonorrhoeae infekcijos komplikacija, pasitaikanti 1–3 proc. DGI sergančių asmenų. Vis dėlto labai svarbu laiku įtarti ir nustatyti šį infekcinį agentą, nes progresuojantis vožtuvo pažeidimas gali sukelti grėsmę paciento gyvybei. Dažniausiai pažeidžiamas aortos vožtuvas, o negydant galima mirtis nuo širdies nepakankamumo per 6 mėnesius. Gonokokų sukelto meningito aprašyta mažiau nei 25 atvejai. Kliniškai jis neatskiriamas nuo N. meningitidis sukelto meningito. Gramo būdu dažytas likvoro tepinėlis taip pat nėra tinkamas metodas šioms dviem neiserijoms atskirti.
Diagnostika. Tipiška gonorėjos atvejį galima nesunkiai įtarti remiantis būdingos anamnezės ir klinikinės apžiūros duomenimis, tačiau tiksliai infekcija nustatoma tik atlikus laboratorinius tyrimus ir įvertinus jų rezultatus. N. gonorrhoeae gali būti identifikuojamatiriantmikroskopudažytąlytiestakųtepinėlį,pasėliometoduarkitais molekuliniais tyrimo metodais. Tirtina klinikinė medžiaga iš paciento gali būti paimta invaziniais ir neinvaziniais metodais. Jei tai pacientė (moteris), mėginiai tepinėliui ir pasėliui imami iš šlapimkanalio ir gimdos kaklelio kanalo invaziškai, t. y. klinikinės apžiūros metu naudojant makšties skėtiklius ir tiesiogiai apžiūrint patį gimdos kaklelį arba tamponėliu iš moters uretros. Nukleino rūgščių testams (NRT) tinka klinikinė medžiaga, gauta neinvaziniu būdu, t. y. tinka ir šlapimas, ir išskyros iš makšties ar makšties prieangio. Tokią tiriamąją medžiagą pacientė gali pasiimti ir pati. Jei tai pacientas (vyras), mėginiai tepinėliui ir pasėliui imami iš šlapimkanalio mažu tamponėliu arba bakteriologine kilpele. NRT tinkama klinikinė medžiaga gaunama ir neinvaziniu būdu, t. y. imama pirma (15–30 ml) rytinio šlapimo porcija. Mėginys iš tiesiosios žarnos turėtų būti imamas naudojant anoskopą ir tiesiogiai matant paėmimo vietą. Mėginys iš ryklės imamas perbraukiant tamponėliu per užpakalinę ryklės sienelę bei tonziles ir perkeliant klinikinę medžiagą į gausinimo terpę.
Dažytas tepinėlis. Metileno ar Gramo būdu dažyto tepinėlio mikroskopija ir būdingos (kavos pupelių arba inkstų) formos diplokokų aptikimas segmentuotų leukocitų viduje (18. spalv. pav.) (nepatogeninių neiserijų neaptinkama segmentuotų leukocitų viduje) yra labai jautrus ir specifiškasvyrųsimptominėsgonorėjosdiagnostikos kriterijus, kurio jautrumas siekia 95–98 proc., o specifiškumas– iki 100 proc. Moterų gonorėjos diagnostikai šis metodas netinka, nes jautrumas tesiekia 50 proc. Net ir tais atvejais, kai mikroskopijos teigiamas rezultatas nekelia abejonių, šį rezultatą rekomenduojama tvirtinti pasėlio metodu (jautrumui antibiotikams nustatyti).
Tiriant iš eilės simptomų nejuntančius pacientus, atliekant tepinėlių mikroskopiją, galima „praleisti“ arba, kitaip tariant, klaidingai neigiamai įvertinti didelę dalį visų gonorėjos atvejų, todėl šis metodas gali būti taikomas tik kaip papildomas tyrimo būdas, bet jis nepakeičia pasėlio arba NRT. Dažyto tepinėlio mikroskopija netinka diagnozuojant rektalinę arba faringinę infekciją.
Pasėlis. N. gonorrhoeae identifikacijapasėliometodu– standartinis gonorėjos diagnostikos būdas vyro ir moters organizme. Tai vienintelis metodas, tinkamas tais atvejais, kai gonokokų infekcija nustatinėjama išprievartavimo aukoms bei kitais medicininiais-teisiniais atvejais. Pastaraisiais metais dažniausiai naudojamos selektyvios ThayerioirMartinoarba„NewYork“terpės,kuriųjautrumas–apie80–95 proc. Jautrumas priklauso nuo paciento simptomų ir nuo laiko, per kurį mėginys patenka tiesiogiai į gausinimo terpę (kartais naudojama „tarpinė-transportinė“ terpė sumažina pasėlio jautrumą). Didžiausias pasėlio jautrumas pasiekiamas vienu metu perkeliant klinikinę medžiagą į selektyvią ir neselektyvią terpes. Pasėlis inkubuojamas 36–37 °C temperatūroje ir 5 proc. CO2 aplinkoje. Pasėlyje užaugusios mikroorganizmų kolonijos vertinamos morfologiškai, be to, atliekama ir oksidazės reakcija, kurios teigiamas rezultatas priskiria mikroorganizmus Neisseria šeimai. Tokios apimties tyrimo specifiškumasapie95proc., jei mėginiai paimti iš lyties takų. Norint padidinti tyrimo specifiškumą, atliekami papildomi tyrimai, kuriais nustatomi fermentai arba specifiniaiantigenai.Šietrimaiprivalomidiagnozuojant gonokokų infekciją ne genitalijose.
Nukleino rūgščių testai. Daugelyje gydymo įstaigų mėginiai pasėliui atlikti turi būti transportuojami į laboratorijas. Šis procesas gali užtrukti iki kelių dienų. Temperatūros svyravimai ir kitos aplinkybės gali labai sumenkinti gonokokų gebėjimą augti terpėje. Neamplifikacinis DNR zondotes tas(pvz., „Gen-Probe Pace 2“) yra plačiausiai JAV naudojamas nepasėlinis N. gonorrhoeae diagnostikos metodas. Testas pagrįstas DNR fragmento, galinčio hibridizuotis prie N. gonorrhoeae rRNR. Jo jautrumas (priklauso nuo anatominės lokalizacijos) yra labai didelis – 89–97 proc. ir specifiškas– 99 proc., palyginti su pasėliu į selektyvią terpę. Kaina dažnai labai panaši į pasėlio kainą. Vis dėlto pasėlio metodas turėtų būti taikomas tam tikruose regionuose, kad būtų įmanoma stebėti ir įvertinti gonokokų jautrumą antibiotikams ir siūlyti tame regione adekvačią gydymo taktiką.
Pastaruoju metu N. gonorrhoeae diagnostikai naudojami nukleino rūgščių amplifikacijostestai (NRAT). Pavyzdžiui, ligazės grandininė reakcija (LGR), diagnozuojant N. gonorrhoeae infekciją klinikinėje medžiagoje, paimtoje tamponu, yra tiek pat jautri, kaip ir pasėlis (jautrumas 95–99 proc.). Tačiau jos jautrumas išlieka toks pat ir tiriant vyrų šlapimą. Taip medžiagą tyrimams galima surinkti net tose gydymo įstaigose, kurios nėra pritaikytos mėginiams iš genitalijų paimti, be to, tas pats mėginys gali būti ištirtas ir dėl N. gonorrhoeae, ir dėl C. trachomatis infekcijos. NRAT yra 3–16 proc. jautresni nei tiesioginis klinikinės medžiagos perkėlimas į terpę, tiriant vyrų šlapimą, nes yra mažiau veikiami faktorių, galinčių labai skirtingai paveikti mėginių pasėliui atlikti transportavimo ir paties pasėlio jautrumą. NRAT ypač tinka moterų gonorėjos diagnostikai, nes tyrimams tinka neinvaziškai paimti mėginiai, be to, tokie mėginiai nemažina tyrimo jautrumo. Diferencijuojant gonorėją nuo kitų LPI, vertėtų nepamiršti, kad ir C. trachomatis, ir T. vaginalis, Candida spp., ir anaerobai gali būti išskyrų iš šlapimkanalio bei gimdos kaklelio kanalo priežastys.
Gydymas. Gonokokų infekcijai gydyti gali būti skiriama daugelis antimikrobinių preparatų, tačiau konkretus pasirinkimas priklauso nuo žinomo (toje šalyje ar geografiškaiapibrėžtojeteritorijoje)gonokokųjautrumoantibiotikams,nuoinfekcijoslokalizacijos žmogaus organizme, nuo klinikinių simptomų, galimų vaisto nepageidaujamų poveikių ir nuo vaisto kainos. Per kelis pastaruosius dešimtmečius gonokokų atsparumas antibiotikams keitėsi. Todėl gonorėjos gydymas buvo vis peržiūrimas, pateikta ir naujų rekomendacijų. Vystantis atsparumui sulfonamidams, pirmiausia pasirenkami vaistai ilgam tapo penicilinai. Vėliau, susiformavus atsparumui penicilinams (septintas XX amžiaus dešimtmetis), paaiškėjo, kad nemaža dalis gonokokų padermių tapo atsparūs ir tetraciklinams, ir eritromicinui, ir spektinomicinui. Atsparumas chinolonams pirmą kartą nustatytas JAV 1996 m. Nuo tada atsparumas chinolonams pradėtas nustatyti ir kitose šalyse. Vėlesni darbai aiškiai parodė atsparumo chinolonams didėjimą ir tokio gydymo galimą netinkamumą. Atsparumas antibiotikams greičiausiai „išplinta“ tam tikroje geografinėjevietoje, todėl, pavyzdžiui, manoma, kad Pietryčių Azijoje įgyta gonorėja yra atspari chinolonams ir penicilinams. Autoritetingų sveikatos organizacijų (Pasaulinė sveikatos organizacija – PSO, Ligų kontrolės centras – CDC) rekomendacijose siūloma gydyti gonorėją vienkartine antibiotikų doze (žr. 2 lentelę), siekiant išvengti gydymo režimo nesilaikymo ir kartu infekcijos plitimo. Pastaruoju metu pirmiausia pasirenkamas vaistas yra trečios kartos cefalosporinas – ceftriaksonas,nesgeriamasisantibiotikasCefixime Lietuvoje neregistruotas. Kiti gonorėjai gydyti rekomenduojami antibiotikai: 1) Ciprofloksacinas;2)Ofloksacinas;3)Spectinomicinas(„Trobicin“); 4) Cefotaksimas. Kai kuriose šalyse kiekvieną gonokokinės infekcijos lyties takuose atvejį siūloma gydyti ir nuo C. trachomatis infekcijos, nes šios infekcijos gana dažnai pasitaiko kartu. Tačiau jei įmanoma pacientą ištirti dėl C. trachomatis infekcijos patikimu metodu, tokia rekomendacija netaikoma.
Partnerių gydymas ir profilaktika. Net ir esant neigiamiems tyrimų rezultatams dėl gonorėjos, visiems sergančio individo lytiniams partneriams, turėjusiems santykių su užsikrėtusiu žmogumi dviejų pastarųjų savaičių (jei pacientas vyras serga simptominiu uretritu) arba trijų pastarųjų mėnesių laikotarpiu (kitais atvejais), skiriamas „apsauginis“ gydymas. Užsikrėtusius asmenis rekomenduojama ištirti, ar nėra ir kitų lytiškai plintančių ligų. Pakartotinis tyrimas infekcijai nustatyti po gydymo paprastai nereikalingas. Jis gali būti atliekamas, jei išlieka simptomai arba dėl kitų priežasčių (paciento noru ir kt.). Daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, privalu išaiškinti sergančio asmens lytinius partnerius, juos patikrinti ir pranešti apie infekcijos atvejį oficialioms sveikatos institucijoms.
Asmeninė profilaktika. Asmenims, užsikrėtusiems LPI, rekomenduojama saugesnė lytinė elgsena: vengti atsitiktinių lytinių santykių, lytinių santykių už pinigus, nuolat naudoti prezervatyvus, nesant galimybės keisti lytinę elgseną.