Haemophilus influenzae infekcija

A. Mickienė

Infekcinių ligų vadovas

Haemophilus influenzae infekcija (Haemophilus influenzaeinfection) – tai grupė infekcinių ligų, kurias sukelia influenzoslazdelė.Jomsbūdingikvėpavimotakų,centrinėsnervų sistemos pažeidimai, pūliniai įvairiuose organuose.
B tipo Haemophilus influenzae, arba Hib infekcija, kasmet užsikrečia apie tris milijonus asmenų, susergančių sunkiomis ligomis, dažniausiai meningitais ir pneumonijomis.
Istoriniai faktai. Haemophilus influenzae1892 m. per gripo epidemiją iš ligonio skreplių pirmasis išskyrė Pfeiffer.Manyta,kadšismikroorganizmasyragripo(lot.influensa) sukėlėjas. Tačiau 1918–1919 m. per gripo pandemiją buvo įrodyta, kad Haemophilus influenzaedažnai randama kvėpavimo takuose, tačiau gripo nesukelia. Kadangi šie mikroorganizmai auga tik terpėje su kraujo komponentais, jie buvo pavadinti haemophilus (gr. haima – kraujas, philos – mylėtojas) influenzae.
Etiologija. Haemophilus influenzae (H. influenzae) yra gramneigiamos, nejudrios, sporų nesudarančios trumpos, apvaliais galais lazdelės, dažnai vadinamos kokobakterijomis. Yra dvi H. influenzae padermės – turinčios kapsulę ir neturinčios kapsulės. Kapsulę turinčios padermės pagal kapsulės polisacharidus skirstomos į 6 serovarus (a, b, c, d, e, f). Kapsulę sudaro polisacharidas poliribitolfosfatas (Pro), lemiantis virulentiškumą ir imunitetą. Svarbiausias šios padermės atstovas yra serovaras b – H. influenzae b (Hib). 95 proc. invazinės infekcijos atvejų sukelia tipas b. Neturinčios kapsulės (netipuojamos) bakterijos yra mažai virulentiškos ir gali sukelti lengvas ligas. Daugelyje pasaulio šalių nustatytas Hib atsparumas antibiotikams: ampicilinui, trimetoprimo ir deriniui, chloramfenikoliui ir cefalosporinams. H. influenzae patogeniškas tik žmogui.
Epidemiologija. H. influenzae yra vienas iš daugelio mikrobų, sudarančių normalią žmonių kvėpavimo takų mikroflorą. Neinkapsuliuotų H. influenzae padermių nešiotojais nosiaryklėje yra apie 80 proc. vaikų ir 20–50 proc. suaugusiųjų. Iki visuotinės vakcinacijos nuo H. influenzaeb kapsulinių padermių nešiotojais būdavo 3–5 proc. žmonių, dažniausiai vaikai. Pradėjus skiepyti nuo Hib, nešiotojų dažnis gerokai sumažėjo, nes susidarė kolektyvinis imunitetas. H. influenzae paplitusi visame pasaulyje. Iki visuotinės vakcinacijos Hib infekcija kasmet susirgdavo vienas iš 600 vaikų, jaunesnių nei 5 metų.
Daugelyje Vakarų Europos šalių ir JAV visuotinė vaikų vakcinacija nuo Hib pradėta 1988–1990 m. PSO duomenimis, šiuo metu Hib vakcina paskiepijama tik apie 5 proc. pasaulio vaikų. Lietuvoje visuotinė vakcinacija nuo Hib infekcijos pradėta tik 2004 m.
Infekcijos rezervuaras yra tik žmogus (dažniausiai simptomų nepatiriantis užkrato nešiotojas). Užkrečiamasis laikotarpis tęsiasi, kol nosiaryklę yra kolonizavusios bakterijos. Gydant antibiotikais užkrečiamasis laikotarpis sutrumpėja iki 24–48 val. Užkratas neišgyvena išorinėje aplinkoje. H. influenzaeužsikrečiama oro lašelių keliu, per respiracinius sekretus, esant glaudžiam kontaktui su H. influenzaeinfekcija sergančiu asmeniu ar sveiku bakterijų nešiotoju. Artimai su Hib meningitu sergančiu asmeniu kontaktavusių nevakcinuotų vaikų iki 5 metų rizika susirgti yra beveik 600 kartų didesnė, palyginti su bendrąja populiacija. Nustatyta, kad Hib infekcija suserga 4 proc. nevakcinuotų vaikų iki 4 metų, kontaktavusių su Hib meningitu sergančiu asmeniu. Infekcijos rizikos veiksniai – perpildyti, nepakankamo higieninio lygio vaikų kolektyvai bei šeimininko atsparumą mažinančios priežastys (virusinės viršutinių kvėpavimo takų ligos, prasta mityba, imunodeficitinės būklės ir kt.). Sergamumas Hib meningitu yra atvirkščiai proporcingas baktericidinių antikūnų titrui kraujyje. Laikotarpiu iki vakcinacijos mažiausias antikūnų titras buvo nustatomas vaikams nuo 2 mėn. iki 3 metų. Neišsivysčiusiose šalyse didžiausias sergamumas yra vaikų iki 6 mėn., Europoje ir JAV – 6–12 mėn. (laikotarpiu iki vakcinacijos). Iki 6 mėnesių vaikai serga rečiau, nes jų galimybė užsikrėsti yra mažesnė, nes jie turi per placentą gautus antikūnus, jei kūdikiai maitinami krūtimi, juos apsaugo motinos krūties piene esantys antikūnai. Hib infekcija retai pasireiškia vyresniems kaip 5 metų vaikams. Kadangi mažiausias apsauginių antikūnų titras nustatomas vaikams nuo 2 mėnesių, vakcinuoti svarbu pradėti sulaukus būtent šio amžiaus. Didžiausias sergamumas H. influenzaeinfekcijomis registruojamas rugsėjo–gruodžio ir kovo–gegužės mėnesiais.
Patogenezė. H. influenzaeį organizmą patenka pro viršutinius kvėpavimo takus, dažniausiai nosiaryklę. Iš čia H. influenzaegali plisti dviem būdais: kontaktiniu arba kraujo (hematogeniniu). Kapsulės neturinčios H. influenzaepadermės dažniausiai plinta lokaliai, kontaktiniu keliu ir sukelia aplinkinių organų uždegimą – otitą, sinusitą, bronchopneumoniją ir kt. Kapsulę turinčios padermės dažniausiai plinta krauju. Pagrindiniai jų sukeliami sindromai – meningitas, epiglotitas, celiulitas, artritas

Polisacharidinė kapsulė yra pagrindinis H. influenzae patogeniškumo veiksnys. Jai būdingas antifagocitinis, adhezinis ir imunosupresinis poveikis. Kiti patogeniškumo veiksniai – membranos lipooligosacharidai, dalyvaujantys vykstant adhezijai prie kvėpavimo takų epitelio ir invazijai į jį, IgA proteazė, inaktyvinanti sekrecinius antikūnus, ir endotoksinai lipopolisacharidai.
Imunitetui susidaryti svarbiausi antikūnai, susidarantys organizmui reaguojant į kapsulės polisacharidą b. Kūdikiai iki 3–6 mėnesių Hib infekcija serga retai, nes jų organizme yra iš motinos gautų antikapsulinių antikūnų. Hib sukeliamomis infekcijomis dažniausiai serga 6–12 mėn. vaikai, kai jau nebelikę iš motinos gautų antikūnų ir dar nesusidaręs natūralus įgytas imunitetas. Kadangi Hib kapsulinis antigenas b (PRF) priklauso antigenams, į kuriuos imuninis atsakas vystosi vadinamuoju „nuo T ląstelių nepriklausomu“ keliu, antikūnų nuo jų susidaro tik antrųjų gyvenimo metų pabaigoje. Vyresni nei 5–6 metų vaikai jau turi natūralų įgytą imunitetą nuo Hib infekcijos ir šia infekcija serga labai retai.
Susidarant imunitetui nuo H. influenzae infekcijos svarbios komplemento sistema ir blužnis. Todėl šia infekcija dažniau sergama, esant C2 ir C3 komplemento komponentų deficitui,posplenektomijos,sergantpjautuvineanemija,esantįvairių kitų priežasčių nulemtam imunodeficitui.
Imunitetui nuo kapsulės neturinčių H. influenzaepadermių susidaryti svarbūs ląstelinio ir humoralinio imuniteto veiksniai, nukreipti prieš somatinius H. influenzae antigenus. turinčių serovarų svarbiausias yra serovaras b (Hib), sukeliantis 90–95 proc. invazinių klinikinių šios infekcijos formų. Visos klinikinės išraiškos būdingos vaikams iki 5–7 metų. Suaugusieji Hib infekcija serga labai retai, dažniausiai esant gretutinėms ligoms, sukeliančioms įgytą imunodeficitą. Nėštumas – reikšmingas Hib infekcijos rizikos veiksnys.
Meningitas. Serga 6 mėn.–5 metų vaikai, dažniausiai iki 2 metų. Į CNS Hib patenka pro plexus chorioideus kapiliarus, skilvelių sistema pasiekia subarachnoidinį tarpą ir čia sukelia audringą uždegiminę reakciją. Įrodyta, jog subarachnoidinio tarpo uždegimas sergant Hib meningitu būna stipresnis nei sergant Neisseria meningitidis sukeltu meningitu ir savo intensyvumu nusileidžia tik Streptococcus pneumoniae meningitui. Vystantis uždegimui subarachnoidiniame tarpe, didėja hematoencefalinio barjero pralaidumas, pablogėja kraujotaka ir smegenų audinio aprūpinimas deguonimi, vystosi hipoksinis audinių pažeidimas, citotoksinė ir vazogeninė smegenų edema, pažeidžiamos smegenų arterijos ir venos, vystosi jų uždegimas, galimos smulkiųjų venų trombozės. Dėl voratinklinių granuliacijų pažeidimo blogėja likvoro reabsorbcija, vystosi intersticinė edema, didėja intrakranijinis spaudimas.
Hib meningito klinikos patognominių simptomų nėra ir nuo kitų bakterinių meningitų nesiskiria. Būdinga tipiška simptomų triada – karščiavimas, galvos skausmas ir sprando raumenų rigidiškumas. Neretai iš pradžių būna viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai. Hib meningitas vystosi dažniausiai 3–4 dienas, t. y. ne taip ūmiai, kaip meningokokinis meningitas. Įvykus hematogeninei Hib diseminacijai, kartu su meningitu gali būti veido srities celiulitas, artritas arba pneumonija. Hib meningitas ir epiglotitas vienu metu neišsivysto. Likvoro pokyčiai uždegiminiai, būdingi bakteriniam meningitui. Iš jo galima išauginti ligos sukėlėją. Dažniausia Hib meningito komplikacija, nustatoma iki 43 proc. atvejų - subduriniame tarpe susikaupę skysčiai. Ši komplikacija turi būti įtariama, jei po 2–3 parų tinkamos antibiotikoterapijos ir toliau karščiuojama, kartojasi traukuliai, atsiranda hemiparezė ar negerėja sąmonės būklė. Retesnė Hib meningito komplikacija, nustatoma apie 4,7 proc. pacientų, yra smegenų infarktas, sukeltas arterito ir (ar) smulkiųjų venų trombozės. Kartais Hib meningitas komplikuojasi subdurine empiema. Visos šios komplikacijos nustatomos kompiuterinės tomografijosarbranduoliniomagnetiniorezonansotyrimais.MirtingumasnuoHib meningito siekia 3–6 proc. Maždaug 1/3 Hib meningitu persirgusių asmenų lieka nestiprūs liekamieji reiškiniai: sutrikęs kalbos ir motorikos vystymasis, sumažėjęs intelekto koeficientas,pakitęs elgesys. Sunkūs, fizinę negalią sukeliantys liekamieji reiškiniai po Hib meningito lieka apie 1/3 ligonių. Tai daugiau kaip 80 dB susilpnėjusi klausa arba kurtumas (nustatomas 6–15 proc. Hib meningitu persirgusių ligonių), epilepsija, hidrocefalija, sutrikęs intelektas.
Epiglotitas. Serga 3 mėnesių–7 metų, dažniausiai 2–4 metų vaikai. Suaugę žmonės Hib epiglotitu serga labai retai, kiek dažniau – ŽIV infekuoti ir (ar) AIDS sergantys asmenys. Patekęs per kvėpavimo takus Hib sukelia ūmų antgerklio ir aplinkinių audinių uždegimą, edemą, kvėpavimo takų obstrukciją, inspiracinį dusulį. Vykstant uždegimui išburkęs antgerklis gali užkimšti kvėpavimo takus, o tai kelia pavojų vaiko gyvybei. Ligai būdinga staigi pradžia ir labai greitas progresavimas (stiprus kvėpavimo nepakankamumas gali išsivystyti per 4 valandas). Būdingas febrilus karščiavimas, didelė intoksikacija, disfagija, stiprus seilėtekis, nes vaikas negali nuryti seilių, inspiracinis dusulys, stridoras. Progresuojant kvėpavimo takų obstrukcijos sukeltam dusuliui, ligonio padėtis būna priverstinė sėdima, jis įsitempęs, gaudo orą, atsigulus būklė labai pablogėja. Kvėpavimo raumenys stipriai susitraukinėja, ypač virš raktikaulių, krūtinkaulio ir tarp šonkaulių. Auskultuojant iškvėpimo metu gali būti girdima karkalų, išnykstančių kvėpavimo takų obstrukcijai progresuojant. Balsas prislopęs, tembras duslus, nors tikro užkimimo, kaip sergant laringitu, nėra. Kosulys nebūdingas. Sergant epiglotitu būtina skubi medicinos pagalba, nes mirtingumas nuo Hib epiglotito siekia 11,5 proc. Preliminari diagnozė grindžiama būdingais klinikiniais požymiais ir tipiška ligos eiga. Diagnostikos tyrimai ir gydymo taktika priklauso nuo kvėpavimo nepakankamumo laipsnio. Ryklę su mentele reikia apžiūrėti (mezofaringoskopija) labai atsargiai ir tik tada, kai nėra kvėpavimo nepakankamumo arba jis nedidelio laipsnio, nes tyrimas gali pabloginti paciento būklę. Esant III laipsnio kvėpavimo funkcijos nepakankamumui, trachėja intubuojama. Kadangi šiuo metu atliekamas endoskopinis gerklų ir trachėjos tyrimas, intubacijų prireikia beveik dvigubai mažiau (apie 55 proc. epiglotitu sergančių ligonių), o tracheostomiją atlikti tenka labai retai. Nazofibrolaringoskopijos,netiesioginės gerklų endoskopijos ar tiesioginės laringoskopijos metu apžiūrint gerklas, matomas ryškiai raudonas (vyšnios spalvos), edemiškas antgerklis. Jeigu paciento būklė nėra ypač sunki, galima atlikti šoninę kaklo rentgenogramą, kurioje matyti stipriai pabrinkęs antgerklis, primenantis suaugusio žmogaus nykštį („nykščio fenomenas“). Uždegiminės kilmės gerklų ligoms diferencijuoti šis tyrimas nėra pakankamai jautrus, ypač ligos pradžioje, todėl daugelyje pasaulio šalių neatliekamas. Nustatoma didelė leukocitozė (dažniausiai daugiau negu 15 × 109/l) su nukrypimu į kairę, padidėjęs C reaktyviojo baltymo kiekis. Hib epiglotitas skirtinas nuo paragripo viruso sukelto laringito ir (ar) krupo (2.15.2 lentelė), difterijos,bakteriniotracheito,kitųbakterijų(Streptococcus pneumonia, Staphylococus aureus ir kt.) sukelto epiglotito, infekcinės mononukleozės, paratonzilinio ir (ar) retrofaringinio absceso, užspringimo.
Celiulitas. Hib sukelia nuo 5 iki 15 proc. celiulitų vaikams. Būdinga pažeidimo vieta – skruostas ir periorbitinė veido sritis, gerokai rečiau – kaklas ir krūtinė. Pažeista oda būna tamsiai raudona arba melsva, aiškiai ribotais kraštais, karšta, patinusi. Būdingas febrilus karščiavimas, stipri intoksikacija, greitas odos pažeidimo ploto plitimas. Kitos Hib infekcijos išraiškos (meningitas ar kt.) būna apie 10 proc. Hib celiulitu sergančių asmenų. Suaugusieji Hib celiulitu serga labai retai. Jis gali išsivystyti kartu su Hib pneumonija arba Hib sepsiu ir dažniausiai būna kaklo ar krūtinės srities.
Sepsinis artritas. Hib – vienas dažniausių bakterinio artrito sukėlėjų vaikams. Dažniausiai pažeidžiamas vienas stambus sąnarys (kelio, klubo, rečiau alkūnės), Hib oligoartritas retas. Pagal kliniką Hib artritas niekuo nesiskiria nuo kitų bakterinių artritų: sąnarys patinęs, paraudęs, skausmingas, todėl mažiau judus. Meningitas kartu su Hib artritu būna apie 20 proc. ligonių, neretai kartu nustatoma pneumonija ar celiulitas. Suaugusieji H. influenzae artritu serga labai retai.
Pneumonija. Pirminė Hib pneumonija sudaro apie 2 proc. vaikų pneumonijų. Serga 4 mėnesių–4 metų vaikai, dažniausiai žiemą–pavasarį. Hib pneumonija nuo pneumokokinės ir S. aureus sukeltos pneumonijos skiriasi ne tokia ūmia ligos pradžia. Hib pneumonija gali būti segmentinė, skiltinė, intersticinė ar bronchopneumonija. Eksudacinis pleuritas išsivysto 50 proc. Hib pneumonijos atvejų. Hib pneumonija gali komplikuotis perikarditu, todėl atsiradus širdies nepakankamumo požymių pirmiausia būtina įtarti šią komplikaciją. 43 proc. atvejų Hib pneumonija būna kartu su meningitu, epiglotitu, otitu ar kitomis Hib infekcijos išraiškomis.
Bakteremija bet aiškaus pirminio židinio. Serga 6–36 mėnesių vaikai. Hib yra antrasis pagal dažnį po S. pneumoniae bakteriemijos nesant aiškaus židinio sukėlėjas vaikams. Pagrindiniai ligos požymiai – febrilus karščiavimas, anoreksija, mieguistumas. Šis sindromas ypač dažnas vaikams po splenektomijos arba jiems sergant pjautuvine anemija, neretai komplikuojasi sepsiniu šoku arba metastazių židiniais bet kuriame organe.
Perikarditas. Hib gali sukelti pirminį bakterinį perikarditą vaikams, tačiau gerokai dažniau Hib perikarditas išsivysto kaip H. influenzaebpneumonijos komplikacija, infekcijai plintant kontaktiniu keliu iš plaučių audinio.
Endokarditas. H. influenzaebendokarditą sukelia ypač retai, nors bakteriemija šiam sukėlėjui labai būdinga. Dažniausiai H. influenzaebendokarditas išsivysto esant jau pažeistiems vožtuvams.
Osteomielitas. Hib gali sukelti osteomielitą vaikams iki 5–6 metų.
H. influenzaebinfekcijos diagnostika. Visos klinikinės Hib infekcijos išraiškos turi būti patvirtintos mikrobiologiniu tyrimu. Kadangi 2–4 proc. sveikų asmenų būna Hib nešiotojai, išaugintas iš nosiaryklės pasėlio Hib nėra diagnostikai svarbus.
Patikimiausias Hib infekcijos įrodymas – iš uždarų ertmių ar substratų (kraujo, likvoro, sąnario, pleuros, perikardo skysčio) išaugintas sukėlėjas. Kadangi visos klinikinės Hib infekcijos išraiškos sukelia bakteremiją, kraujo pasėlis visada būtinas.
Meningitas. Jeigu prieš atliekant juosmeninę punkciją nebuvo skirta antibiotikų, likvoro tepinėlyje, dažytame Gramo būdu, Hib aptinkamas 60–70 proc. atvejų. Agliutinacijos ant latekso, imunofermentiniu metodu (ELISA) likvore, rečiau kraujyje arba šlapime galima nustatyti Hib kapsulės polisacharidą b. Šį antigeną likvore aptikti pavyksta maždaug 9 iš 10 meningito atvejų, patvirtintų teigiama Hib likvoro kultūra. Antigeno testas yra greitas ir dažniausiai naudojamas siekiant nustatyti sukėlėją tada, kai iki juosmeninės punkcijos buvo skirta antibiotikų. Diagnozę patvirtina iš likvoro išaugintas Hib. Kraujo pasėlis būna teigiamas 90 proc. H. influenzae b meningito atvejų.
Epiglotitas. Ryklės sekreto pasėlis siekiant nustatyti Hib atliekamas retai, kad, esant kvėpavimo funkcijos nepakankamumui, paciento būklė nepablogėtų. Diagnozė pagrindžiama išauginus Hib iš kraujo arba nustačius kapsulės polisacharidą b kraujyje, rečiau šlapime ir (ar) ryklės sekrete.
Celiulitas. Diagnozė pagrindžiama išauginus Hib iš kraujo arba gavus teigiamą kraujo ir (ar) šlapimo antigeno testo rezultatą.
Artritas. Sergant artritu sąnario skysčio ir (ar) kraujo pasėlyje išauginamas Hib arba nustatomas kapsulės antigenas b.
Perikarditas. Esant perikarditui kraujo pasėlyje išauginamas Hib arba nustatomas kapsulės antigenas b. Jeigu atliekama perikardocentezė, Hib išauginamas iš perikardo skysčio.
Pneumonija. Atliekama Gramo būdu dažytų skreplių mikroskopija, skreplių pasėlis, kraujo pasėlis, esant eksudato pleuroje – pleuros eksudato pasėlis ir (ar) antigeno testas. Patikimiausias ligos etiologijos įrodymas – teigiamas kraujo ir (ar) pleuros eksudato pasėlis.
Bakteriemija nesant aiškaus pirminio židinio ir endokarditas diagnozuojamas išauginus Hib iš kraujo.
Kapsulės neturinčių H. influenzae padermių sukeliamos ligos
Vidurinis otitas. H. influenzae yra antrasis pagal dažnumą po S. pneumoniae otito sukėlėjas, sukeliantis nuo 16 iki 52 proc. (vidutiniškai 27 proc.) bakterinės kilmės otitų. 95 proc. H. influenzae otitų sukelia kapsulės neturinčios padermės. H. influenzae otitu vienodai dažnai serga įvairaus amžiaus asmenys. Ligos klinika nesiskiria nuo kitos kilmės otitų. Pagrindiniai simptomai – ausies skausmas, ypač stiprus naktį, serozinės, gleivingos, pūlingos ar mišrios išskyros iš ausies, pablogėjusi klausa, karščiavimas, mažiems vaikams – dirglumas, mieguistumas, ausytės graibstymas, anoreksija. Dažnai kartu nustatomi kiti viršutinių kvėpavimo takų kataro požymiai. Diagnozę pagrindžia otoskopinis tyrimas. Ligos pradžioje būgnelis esti paraudęs ir paburkęs, išnykęs šviesos refleksas,būgnelis gali būti išsipūtęs, negydant gali savaime perforuoti. Pusė H. influenzaesukeltu otitu sergančių ligonių pasveiksta negydomi.
Pneumonija. Serga vaikai ir suaugę žmonės, ypač vyresnio amžiaus, rūkantys ir (ar) sergantys lėtine obstrukcine plaučių liga (LOPL). Kapsulės neturintis H. influenzae yra antrasis pagal dažnumą po S. pneumoniae suaugusių žmonių tipinės visuomenėje įgytos pneumonijos (VIP) sukėlėjas, sukeliantis VIP jauniems, gretutinėmis ligomis nesergantiems asmenims. Vyresniems nei 5 metų vaikams H. influenzae yra trečias pagal dažnį VIP sukėlėjas po S. pneumoniae ir mikoplazmos. H. influenzae pneumonija dažniausiai susergama po virusinių kvėpavimo takų infekcijų. H. influenzae pneumonijos klinika nesiskiria nuo kitų mikroorganizmų sukeltos pneumonijos. Būdingas karščiavimas, kosulys, skrepliavimas, pleurinis skausmas, dusulys. Tiriant objektyviai nustatomi naujai atsiradę lokalaus plaučių sustandėjimo požymiai ir (ar) lokalūs drėgni karkalai. Atliekant rentgenografinį tyrimą nustatoma plaučių audinio infiltracija.
LOPL paūmėjimas. LOPL paūmėjimo prisidėjus infekcijai priežastis 1/3–1/2 atvejų yra H. influenzae. Susirgus suintensyvėja kosulys ir skrepliavimas, pasikeičia skreplių spalvą ir (ar) atkosima pūlingų skreplių, karščiuojama, nėra plaučių audinio infiltracijos(matyti rentgenogramoje).
Sinusitas. Kapsulės neturintys H. influenzae,S.pneumoniaeirMoraxellacatarrhalisyra pagrindiniai ūminio sinusito sukėlėjai ir vaikams, ir suaugusiesiems. H. influenzae sukelia 21–28 proc. bakterinės kilmės sinusitų ir yra antrasis pagal dažnį po S. pneumoniae bakterinių sinusitų sukėlėjas. Susergama dažniausiai po virusinės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos. Sinusitą reikia įtarti rinito klinikai užsitęsus ilgiau nei 7–10 dienų. Būdingas varginantis nosies užgulimas, pūlingos išskyros, galvos skausmas, veido skausmas sinusų projekcijoje, karščiavimas. Sinusito klinika, diagnostika, diferencinė diagnostika ir komplikacijos aprašytos skyriuje „Pneumokokinė infekcija“.
Kiaušidės abscesas, salpingitas, endometritas, amnionitas, naujagimių sepsis. Tai gana retos kapsulės neturinčių H. influenzae padermių sukeliamos ligos. Kadangi dalies moterų lytinių organų gleivinėje yra H. influenzae ir jos yra nešiotojos, šios ligos kyla sukėlėjui išplitus ir (ar) naujagimis užkrečiamas per gimdymą. Naujagimių mirtingumas nuo H. influenzaesukelto sepsio siekia 50 proc., neišnešiotų naujagimių – 90 proc.
Meningitas. Kapsulės neturinčios H. influenzae padermės gali sukelti meningitą suaugusiems žmonėms, kai likvoro nuteka po galvos smegenų traumos, operacijos ir kt., bei asmenims, sergantiems sunkiomis imunodeficitą lemiančiomis ligomis (AIDS, leukozės, gydymas citostatikais ir kt.).
Kapsulės neturinčių H. influenzae infekcijų diagnostika
Mikrobiologinė šių infekcijų diagnostika sudėtinga, nes 50–80 proc. sveikų asmenų yra kapsulės neturinčių H. influenzae padermių nešiotojai. Todėl, išskyrus šių mikroorganizmų iš nosiaryklės sekreto ir (ar) skreplių, nuspręsti, ar mikroorganizmai tiesiog yra nešiojami ir nesukelia simptomų, ar jie potencialūs infekcijos sukėlėjai, galima tik derinant su klinikiniais duomenimis ir kitais diagnostikos tyrimais. Kadangi sergant kapsulės neturinčių H. influenzae sukeltomis infekcijomis bakteriemija būna labai retai, kraujo pasėlio diagnostinė vertė nedidelė. Antigenų nustatymo testų kapsulės neturinčioms H. influenzaepadermėms nėra.
Otitas ir sinusitas. Diagnozė įrodoma iš vidurinės ausies ar sinusų sekreto išauginus H. influenzae. Tačiau klinikinėje praktikoje timpanocentezė ir sinusų sekreto aspiracija pasėliui išauginti atliekama labai retai. Diagnozė grindžiama klinika, sergant otitu – ir otoskopija, o gydoma antibiotikais, veikiančiais visus tris pagrindinius otito ir sinusito sukėlėjus – kapsulės neturinčius H. influenzae, S. pneumoniae ir Moraxella catarrhalis.
Pneumonija ir (ar) LOPL paūmėjimas. Atliekama Gramo būdu dažytų skreplių mikroskopija, skreplių pasėlis, esant eksudato pleuroje – pleuros eksudato pasėlis. Skreplių tyrimo informatyvumas labiausiai priklauso nuo to, ar jų paimta tinkamai. H. influenzae sukeltos pneumonijos atveju skreplių mikroskopijos ir pasėlio duomenys sutampa 40–80 proc. atvejų.
Sukėlėjų etiologinė reikšmė patikimai įrodoma tik išauginus jų iš pleuros skysčio, kraujo, plaučio audinio.
Kiaušidės abscesas, salpingitas, endometritas, amnionitas, naujagimių sepsis diagnozuojamas išauginus H. influenzae iš pilvaplėvės, amniono skysčio, naujagimių kraujo arba atitinkamų organų substratų.
Meningitas diagnozuojamas aptikus H. influenzaelikvoro tepinėlyje ir (ar) išauginus sukėlėjų iš likvoro.
Gydymas. Hib infekcijos gydymas
Meningitas. β laktamazių negaminančių Hib sukeltas meningitas gydomas ampicilinu (į veną, vaikams po 200–300 mg/kg per parą kas 6 val., suaugusiesiems po 2 g kas 4 val.). β laktamazes gaminančių Hib sukeltas meningitas gydomas III kartos cefalosporinais – ceftriaksonu(į veną, vaikams po 75–100 mg/kg per parą kas 12 arba 24 val., suaugusiesiems po 2 g kas 12 val.) arba cefotaksimu (į veną, vaikams po 200 mg/kg per parą kas 6 val., suaugusiesiems po 2 g kas 4 arba 6 val.). Kaip alternatyvus antibiotikas gali būti vartojamas chloramfenikolis (į veną, vaikams po 75–100 mg/kg per parą kas 6 val., suaugusiesiems po 1–1,5 g kas 6 val.). Tačiau chloramfenikolis veikia Hib bakteriostatiškai, be to, dėl toksinio poveikio kaulų čiulpams ir galimo pilkojo sindromo kūdikiams šio preparato vartoti nerekomenduojama.
Vidutinė gydymo antibiotikais trukmė 7–10 dienų, tačiau ji visada nustatoma individualiai, atsižvelgus į paciento būklę. Ligoniui nustojus karščiuoti ir labai pagerėjus neurologinei būklei, intraveninis antibakterinis gydymas, nemažinant dozės, turi būti tęsiamas dar 3–5 dienas. Empirinis bakterinių meningitų gydymas, gydymas gliukokortikoidais ir simptominė terapija aprašyta skyriuje „Bakteriniai meningitai“.
Epiglotitas. Intraveniniais antibiotikais gydyti pradedama nedelsiant. Kol nežinoma, kokia Hib padermė (produkuojanti ar neprodukuojanti β laktamazes) ligą sukėlė, gydyti rekomenduojama pradėti III kartos cefalosporinais (ceftriaksonuarbacefotaksimu),skiriant tokias pat dozes, kaip gydant meningitą. Jei pacientas alergiškas cefalosporinams, gydoma chloramfenikoliu (į veną po 75–100 mg/kg per parą kas 6 val.). Jeigu išskirtas Hib negamina β laktamazių, galima gydyti ampicilinu. II kartos cefalosporinai (cefuroksimas) in vivo ir in vitro gerai veikia tiek jautrias ampicilinui, tiek atsparias jam Hib padermes, tačiau jų skirti epiglotitui gydyti rekomenduojama tik įsitikinus, kad kartu su epiglotitu nesergama meningitu. Antibakterinis gydymas skiriamas 10–14 dienų. Patogenezinė terapija – inhaliacijos su epinefrinu, kartais hormonai į veną, patalpos oras drėkinamas.
Celiulitas. Lengva forma gydoma geriamuoju aminopenicilinu su β laktamazių inhibitoriumi. Jei pacientas alergiškas ampicilinui – II kartos cefalosporinais, TMP/SMX. Sunki forma gydoma II ar III kartos į veną švirkščiamais cefalosporinais.
Kitos invazinės Hib infekcijos formos (bakteriemija nesant aiškaus židinio, sepsis, endokarditas, perikarditas ir kt.) gydomos taip pat, kaip ir Hib meningitas. Endoftalmitas,endokarditas, perikarditas ir osteomielitas gydomas 3–6 savaites.
Kapsulės neturinčių H. influenzae padermių sukeltų infekcijų gydymas
Otitas. Tinkamiausias preparatas – geriamasis amoksicilinas. Jeigu per 72 val. nuo gydymo pradžios būklė nepagerėja, pasirenkamas amoksicilinas su β laktamazių inhibitoriumi arba II kartos cefalosporinas per os. Jei šie vaistai neveiksmingi, skiriama III kartos cefalosporinų į veną. Atsarginiai preparatai – TMP/SMX, naujieji makrolidai, chinolonai. Vaikai iki 3 metų gydomi 10 dienų, vyresni – 5 dienas. Ceftriaksonugydoma 3 paras, naujaisiais makrolidais – 5 paras.
Pneumonija. Gydymo taktika priklauso nuo β laktamazes gaminančių H. influenzae padermių paplitimo. Jeigu cirkuliuojančios padermės mažai atsparios ampicilinui, tinkamiausias preparatas – amoksicilinas. Jei cirkuliuojančių H. influenzae β laktamazėms atsparių padermių kiekis viršija 10 proc., pneumonija gydoma aminopenicilinu su β laktamazių inhibitoriumi arba II kartos cefalosporinu. Vaisto skyrimo būdas pasirenkamas atsižvelgus į ligos sunkumą, ligonio amžių, gretutines ligas ir kt. Skiriamos įprastos pneumonijai gydyti kiekvieno preparato dozės. Alternatyvios terapijos vaistai – ciprofloksacinas, azitromicinas.
Sinusitas. Kadangi ančio punkcija ir punktato pasėlis sergant ūmiu sinusitu atliekami labai retai (kaip ir sergant otitu), gydoma nuo visų trijų pagrindinių bakterinių sinusitų sukėlėjų – S. pneumoniae, H. influenzaeir M. catarrhalis. 
Sunkios infekcijos, sukeltos kapsulės neturinčių H. influenzaepadermių (meningitas, naujagimių sepsis ar salpingooforitas), gydomos į veną švirkščiamais III kartos cefalosporinais (ceftriaksonuarcefotaksimu).
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Išaiškinus Hib infekciją, būtina informuoti teritorijos visuomenės sveikatos instituciją. Ligonis izoliuojamas 24 val. nuo chemoterapijos pradžios. Kadangi su sergančiu Hib infekcija asmeniu artimai kontaktavę žmonės labiau rizikuoja susirgti arba tapti simptomų nejuntančiais nešiotojais ir infekcijos šaltiniais, Hib infekcijos prevencijai rekomenduojama chemoprofilaktika.Šalyse, kuriose nėra išplitusi vaistams atspari tuberkuliozė, profilaktiškai rekomenduojama skirti rifampicino. Geriamojo rifampicino (vaikams iki 12 metų po 20 mg/kg vieną kartą per dieną 4 dienas, suaugusiesiems – po 600 mg vieną kartą per dieną 4 dienas) skirtina visiems Hib infekcija sergančio ligonio šeimos nariams (išskyrus nėščias moteris), jeigu tarp jų yra nevakcinuotas vienas ar daugiau vaikų iki 4 metų, vakcinuotas ar ne vaikas iki 1 metų arba tarp kontaktuojančių asmenų yra prastesnio imuniteto vaikų. Chemoprofilaktikaturibūti paskirta per savaitę nuo ligos nustatymo. Jeigu vaikų ugdymo įstaigoje per 60 dienų nustatomi du Hib meningito atvejai, chemoprofilaktikarekomenduojama visiems kontaktavusiems asmenims, įskaitant suaugusiuosius. Nevakcinuotiems iki 5 metų vaikams skiriama vakcinacija.
Vakcinacija – efektyviausia Hib infekcijos kontrolės priemonė. Hib vakcina yra konjuguota polisacharidinė vakcina. Konjuguojant PRP polisacharidą su nešančiuoju baltymu, pasikeičia polisacharido poveikis T imuninei sistemai, todėl pagerėja vakcinos imunogeniškumas kūdikiams. Konjuguota polisacharidinė vakcina efektyvi kūdikiams nuo 2 mėnesių (povakcininis imunitetas viršija 95 proc.). Šia Hib vakcina rekomenduojama skiepyti kartu su DTP vakcina.
Pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojama įskiepyti 3 konjuguotos vakcinos dozes. Antraisiais metais įskiepijama sustiprinanti Hib vakcinos dozė. Pagal Lietuvos skiepų kalendorių (2007 m.) skiepijama 2, 4, 6 mėn., revakcinuojama 18 mėn.
Jeigu pradedama skiepyti vyresnius nei 6 mėnesių kūdikius, pirmaisiais gyvenimo metais rekomenduojamos 2 vakcinos dozės, o antraisiais metais įskiepijama viena sustiprinanti dozė. Vaikams nuo 1 iki 5 metų rekomenduojama įskiepyti vieną Hib vakcinos dozę. Vyresnių nei 5 metų vaikų skiepyti neberekomenduojama, išskyrus rizikos grupėms priklausančius asmenis (funkcinė ar anatominė asplenija, imunodeficitasargydymas imunosupresiniais vaistais, ŽIV infekcija).
Hib vakcina nesukelia imuniteto nuo kapsulės neturinčių (netipuojamų) H. influenzae padermių. 2009 m. Lietuvoje registruota nauja dešimtvalentė pneumokokinė polisacharidinė konjuguota adsorbuota vakcina Synflorix.Šioje vakcinoje esantys 8 serotipai konjuguoti su netipuojamo H. influenzae išorinės membranos proteinu D ir 2 serotipai – su difterijosirstabligės toksoidais. Synflorix vakcina apsaugo nuo 10 S. pneumoniae serotipų ir taip pat nuo kapsulės neturinčių (netipuojamų) H. influenzaepadermių sukeliamų infekcijų. Apsaugo iki 90 proc. atvejų nuo invazinės pneumokokinės ligos ir nuo netipuojamo H. influenzae sukeliamų infekcijų. Rekomenduojama nuo 6 sav. iki 2 metų kūdikiams ir vaikams, iš viso 3 dozės po 0,5 ml kas mėnesį.