Kampilobakteriozė

A. Marcinkutė

Infekcinių ligų vadovas

Kampilobakteriozė (Campylobacteriosis, Campylobacter enteritis, C. jejuni infection) yra ūminė infekcinė liga, kuriai būdinga staigi pradžia, intoksikacija bei virškinamojo trakto pažeidimas.
Istoriniai faktai. Sukėlėjai pirmą kartą nustatyti 1909 m., iš žmonių išskirti tik 1947 m. ir maždaug po 30 metų įrodytas jų vaidmuo infekcinių viduriavimų etiologijoje.
Pastaraisiais metais tai viena dažniausių žmonių bakterinio viduriavimo priežasčių ir ekonomiškai išsivysčiusiose, ir besivystančiose pasaulio šalyse.
Etiologija. Campylobacter spp. (pavadinimas kilęs iš graikų kilmės žodžio „campylo“ – lenktas, „bacter“ – lazdelė). Campylobacter genties bakterijos yra švelnios spiralinės, savo forma primenančios žuvėdros sparnus, gramneigiamos lazdelės, gerai augančios sumažintose iki 5–7 proc. atmosferinio deguonies, padidintose iki 5–10 proc. anglies dvideginio sąlygose ir 42 ºC temperatūroje. Yra išskirta 18 kampilobakterijų rūšių, iš jų 13 yra patogeniškos žmogui. Dažniausiai žmonėms sukelia infekciją C. jejuni, C. coli, C. fetus ir C. upsaliensis. C. fetus – dažnesnis sisteminių infekcijų sukėlėjas. Bakterijų gaminamas enterotoksinas panašus į cholerinį, sukeliantį profuzinį sekrecinį viduriavimą. Kampilobakterijos išgyvena keletą mėnesių užšaldytoje mėsoje ir paukštienoje. Jos labai jautrios karščiui (per 6 sek. esant 60 °C bakterijų skaičius sumažėja 10 kartų), išdžiūvimui, rūgščiai aplinkai, druskai (2 proc. druskos tirpalo pakanka bakterijų augimui nuslopinti).
Epidemiologija. Kampilobakteriozė paplitusi visame pasaulyje. Kai kuriose šalyse sergamumas kampilobakterioze dažnesnis negu salmonelioze ir sudaro 5–14 proc. ūminių žarnyno infekcijų, Lietuvoje – nuo 0,5 iki 10 proc. visų ūminių žarnyno infekcijų.
Per pastaruosius 20 metų, ypač nuo 1990 m., daugelyje pasaulio šalių ligos atvejų registruojama vis daugiau. Bendras sergamumo rodiklis Europos sąjungos šalyse 2005 m. sudarė 50,9 atvejo 100 000 gyventojų, o atskirose šalyse svyravo nuo 0,1 iki 302,7 atvejo 100 000 gyventojų. Lietuvoje 2002 m. jis sudarė 20,2 atvejo 100 000 gyventojų, o 2008 m. – 17,4 atvejo 100 000 gyventojų. Faktiškai sergamumas yra gerokai didesnis, nes užregistruojama tik 1–10 proc. visų infekcijos atvejų.
Campylobacter spp. labai paplitusi gamtoje. Pagrindinis infekcijos rezervuaras yra laukiniai (antys, žąsys, kirai), naminiai paukščiai (vištos) ir žinduoliai, kuriems infekcija pasireiškia lėtine forma. Užkratas dažniausiai perduodamas alimentiniu būdu. Blogai termiškai apdorota paukštiena, vakuumuota mėsa, nepasterizuoti pieno produktai, nevirintas pienas ir vanduo – pagrindiniai infekcijos perdavimo veiksniai. Apie 50 proc. ligų ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse yra susijusios su broilerių mėsos vartojimu. Užkrato į pieną dažniausiai patenka su galvijų fekalijomis. Infekcinė dozė yra didelė, užima tarpinę padėtį tarp Shigella spp. (10¹–10³) ir Salmonella spp. (108). Rečiau užsikrečiama vartojant žuvies produktų ir šviežių daržovių. Užsikrėsti galima kontaktuojant su šunimis, katėmis ir kitais naminiais gyvūnais. Žmogus nuo žmogaus užsikrečia retai. Lietuvoje kampilobakteriozė dažniausiai plinta per vištieną, kitą paukštieną ir jų produktus. Kiti pagal dažnį rizikos veiksniai yra vakumuota mėsa ir jos produktai, nepasterizuotas karvės pienas ir jo produktai, o apie 25 proc. atvejų užsikrėtimo priežastis nežinoma. Kampilobakteriozė yra svarbi kelionių infekcija. Europos Sąjungos valstybėse apie 10–65 proc. susirgusių kampilobakterioze asmenų užsikrečia keliaudami.
Kampilobakterioze sergama ištisus metus, tačiau sergamumas labiau padidėja vasarą–rudenį. Šia infekcija serga įvairaus amžiaus žmonės. Lietuvoje daugiausia serga vaikai iki 7 metų ir 20–30 m. jauni suaugusieji. Ekonomiškai neišsivysčiusiose šalyse dažniausiai suserga vaikai iki 2 metų, ypač kūdikiai.
Patogenezė ir patologija. Campylobacter jejuni, patekusi į žarnyną, dėka adhezijos, išskirtų citopatinių toksinų ir enterotoksinų pažeidžia žarnos audinius ir sukelia invazinę diarėją. Stebimi būdingi histologiniai pokyčiai jejunum, ileum ir colon gleivinės paviršiuje. Gleivinė išopėjusi, paburkusi, kraujuojanti, lamina propria infiltruotaneutrofilų,mononukleariniųląstelių,eozinofilų.Tokspažeidimasneretaisukeliakraujingądiarėją. C. jejuni retkarčiais gali sukelti trumpalaikę bakteriemiją, kadangi retikuloendotelinė sistema geba šį sukėlėją eliminuoti iš sisteminės kraujotakos.
Klinika. Gana dažna simptomais nepasireiškianti kampilobakteriozė. C. jejuni ir C. coli sukeltų infekcijų inkubacijos laikotarpis yra 1–5 dienos. Po trumpo prodrominio periodo, pasireiškiančio negalavimu, silpnumu, raumenų skausmu, galvos skausmu, šaltkrėčiu, staiga sukarščiuojama, kyla pilvo spazminiai skausmai, vargina pykinimas, galvos svaigulys, hemodinamikos sutrikimai. Karščiavimas febrilus, iki 40 °C, trunka 2-3 dienas. Greitai prasideda dažnas viduriavimas su pilvo spazmais nuo 3 iki 20 kartų per parą vandeningomis žalios spalvos (51,1% ligonių kraujingomis) išmatomis su gleivėmis, vidutiniškai trunkantis iki 8 parų. Viduriavimas per 3–8 dienas gali savaime praeiti. Esant vėmimui ir (arba) viduriavimui su krauju išmatose ligos trukmė ilgesnė ir visais atvejais būtina ligonio hospitalizacija. Po ūminės ligos stadijos sukėlėjų gali skirtis su išmatomis 2–4 savaites. Kampilobakteriozės klinika labai įvairi: nuo trumpalaikių diarėjos epizodų iki kelias savaites besitęsiančio enterokolito ar hemokolito.
Galimos vietinės komplikacijos: cholecistitas, pankreatitas, peritonitas, gastrointestininės hemoragijos, pseudoapendicitas, toksinis gaubtinės žarnos išsiplėtimas (toksinė žarnos dilatacija). Sisteminės komplikacijos: bakteriemija, meningitas, pūlingas artritas, osteomielitas, naujagimių sepsis, mirtis. Kampilobakteriozė siejama ir su poinfekcinėmis nedažnai pasitaikančiomis komplikacijomis, kaip reaktyvusis artritas, Reiterio sindromas, Guillain - Barré sindromas, mazginė eritema, prasidedančiomis praėjus 1–2 savaitėms po persirgtos enterinės infekcijos. Jos išsivysto dėl autoimuninių reakcijų. Kitos poinfekcinės komplikacijos: uveitas, encefalopatija, hemolizinis-ureminis sindromas, karditas.
C. fetus sukelia septicemiją, kuriai būdingas meningitas ir meningoencefalitas, abortas, endokarditas, tromboflebitas;pavojinganėštumo metu, gali sukelti naujagimių infekcijas.
Diagnostika. Kampilobakteriozę galima įtarti febriliai karščiuojančiam ir viduriuojančiam ligoniui, esant pilvo spazminiam skausmui (be ryškių tenezmų) ir epizodiškai atsirandančioms kraujo priemaišoms išmatose. Išmatos bakteriologiniam tyrimui turi būti surenkamos į specialią transportinę terpę, užtikrinančią anaerobines sąlygas. Specialioje terpėje mikrobai auga lėtai, būtina 2–3 dienų inkubacija anaerobinėje aplinkoje 42 ºC temperatūroje. Dėl kampilobakterinių polisacharidų ir baltyminių antigenų galimas šio mikrobo tipavimas bei serologinė diagnostika. Klinikinėje praktikoje, poinfekcinėje ligos stadijoje, naudojamas komplemento fiksacinistestas(diagnostinistitrasdidesnisnegu 5). Savitieji anti-campylobacter IgM ir IgA išlieka reikšmingi apie 30–50 dienų po persirgtos ūminės enterinės infekcijos, o anti-campylobacter IgG išlieka ilgai. WB diagnostinę vertę turi 63, 52, 47, ir 23 kDa juostelės. Galimas kryžminis seropozityvumas su legioneliozės sukėlėjais.
Gydymas. Esant C. jejuni sukeltai intestinės kampilobakteriozės lengvai formai, antibiotikų skirti nereikia. Antibiotikai rekomenduojami vidutinio sunkumo ir sunkiai intestinei kampilobakteriozei gydyti, esant hemokolitui, febriliniam karščiavimui (≥ 38,5 ºC), gretutinėms imunosupresinėms ligoms, vyresnio amžiaus asmenims, ligai užsitęsus ilgiau nei savaitę ir ekstraintestinei kampilobakteriozei gydyti. Vidutinio sunkumo ir sunkiam enterokolitui gydyti skiriama eritromicino gerti po 500 mg 4 kartus per parą 5 dienas. Alternatyvus gydymas – ciprofloksacinopo500mgarbanorfloksacinopo 400 mg gerti 2 kartus per parą 5 dienas. Pastaruoju metu didėja Campylobacter spp. atsparumas fluorchinolonams.Esantdauginiamatsparumuirekomenduojamaskirtiazitromicino gerti po 500 mg per parą 3-5 dienas.
C. fetus sukeltai ekstraintestinei kampilobakteriozei gydyti labai veiksmingas gentamicinas. Paros dozė – 5 mg/kg padalijus suvartojama kas 8 val. arba visa vienu kartu. Skiriama ir kitų aminoglikozidų. Alternatyvus gydymas – karbapenemų grupės antibiotikai (imipenemas, meropenemas) po 500–1 000 mg į veną 3–4 kartus per parą arba ceftriaksonas po 1–2 g per 1–2 kartus per parą. Gydymo kursas – 5–10 dienų. Esant bakteriniam endokarditui antibakterinis gydymas skiriamas ne trumpiau kaip 4 savaites. C. fetus sukeltas meningoencefalitas gydomas 2–3 savaites ceftriaksonuarbaampicilinu.
Labai svarbus patogenezinis gydymas: rehidratacija, elektrolitų, kraujo šarmų ir rūgščių balanso korekcija. Simptominis gydymas – nenarkotiniai analgetikai, spazmus šalinantys vaistai.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Kampilobakteriozė Lietuvoje yra privalomai registruojama infekcija. Todėl išaiškinus (įtarus) šią infekciją būtina skubiu pranešimu informuoti vietos teritorijos visuomenės sveikatos instituciją, vykdančią infekcijų epidemiologinę priežiūrą ir kontrolę. Į ligoninę guldoma pagal klinikines indikacijas. Sergantys asmenys negali gaminti maisto, prižiūrėti ligonių ir vaikų. Negydomi antibiotikais ligoniai užkratą gali platinti 2–7 savaites. Laikinų užkrato nešiotojų epidemiologinė reikšmė menka, išskyrus kūdikius ir kitus išmatų nelaikančius asmenis. Kliniškai pasveikusiems asmenims, laikinai su fekalijomis išskiriantiems užkrato, apribojimų galima netaikyti, jeigu užtikrinama rankų higiena. Židinyje rekomenduojama nuolatinė, o pasveikus – baigiamoji dezinfekcija (valymas). Kontaktavusių su ligoniu asmenų tyrimai rekomenduotini tik protrūkių metu.
Svarbiausia profilaktikospriemonė – saugus maisto, ypač paukštienos, gaminimas ir vartojimas. Svarbu vengti valgyti nepasterizuotus pieno produktus. Likviduoti užkrato rezervuarą praktiškai neįmanoma.