Kitos žmogaus herpinės infekcijos

A. Mickienė

Žmogaus herpes 6 virusas. Žmogaus herpes 6 virusas (ŽHV-6) buvo atrastas 1986 m., išskyrus jį iš limfoproliferacinėmis ligomis ir ŽIV/AIDS sirgusių ligonių B ir T limfocitų. Savo savybėmis šis virusas panašus į citomegalo virusą.
ŽHV-6 priklauso Herpesviridae šeimai, betaherpesviruses pošeimiui. Yra du ŽHV-6 potipiai – A ir B, jie sukelia skirtingus klinikinius sindromus. ŽHV-6 B potipis dažniausiai sukelia pirminę simptominę infekciją kūdikiams, A potipis – simptomais nepasireiškiančią infekciją suaugusiesiems.
ŽHV-6 paplitęs visame pasaulyje. Antikūnų nuo šio viruso turi 80–100 proc. sveikų suaugusių žmonių. Dažniausiai užsikrečiama 6 mėn.–2 m.
ŽHV-6 virusų į žmogaus organizmą patenka oro lašiniu arba kontaktiniu būdu. Retais atvejais ŽHV-6 užsikrečiama per placentą ar gimdymo metu, lytiniu keliu bei per transplantuotus organus.
Pirminės infekcijos metu virusai dauginasi mononuklearinėse kraujo ląstelėse, seilių liaukose ir nerviniame audinyje, vėliau visą gyvenimą išlieka seilių ir bronchų liaukose, limfmazgiuose, kraujo mononuklearinėse, CNS, kepenų, inkstų ląstelėse. Išliekantys virusai gali reaktyvintis esant imunodeficitineibūklei.
Pirmine ŽHV-6 infekcija dažniausiai serga vaikai iki 3 m., dažniausiai 6–12 mėn. kūdikiai. Sezoniškumas šiai ligai nebūdingas. Liga gali simptomų nesukelti arba pasireikšti karščiavimu ir odos bėrimu (egzantema subitum). Egzantema subitum būdingas 3–5 d. trunkantis febrilus karščiavimas. Kūno temperatūrai normalizavusis, tą pačią ar kitą dieną atsiranda papulinių ar makulinių bėrimų, išliekančių 3–5 d. Dažniausiai pirmiausia išberia veidą ir liemenį, vėliau – galūnes. Kartais staiga išberia visą kūną. Taip pat galimas viduriavimas, kosulys, sritinis limfadenitas, hepatitas, otitas, gomurio enantema ir nervų sistemos pažeidimas – meningitas, encefalitas, mielitas. ŽHV-6 infekcijos metu kūdikiams ypač dažnai būna febriliniai traukuliai. Kartais infekcija sukelia gyvybei grėsmingą daugybinį organų pažeidimą.
Pirminė ŽHV-6 infekcija suaugusiems be imunodeficitopraeinabesimptomiškai arba pasireiškia klinikiniu sindromu, primenančiu citomegalo viruso ar EBV infekciją. Labai retais atvejais ŽHV-6 suaugusiems sukelia demielinizuojantį encefalomielitą. Manoma, tačiau neįrodyta, kad ši infekcija gali skatinti tokias būkles kaip lėtinį nuovargio sindromą, išsėtinę sklerozę, autoimunines ligas, Hodžkino limfomos išsivystymą.
Suaugusiems žmonėms su sutrikusia imuninės sistemos funkcija latentinė ŽHV-6 infekcija gali reaktyvuotis. Po organų transplantacijos infekcija reaktyvacija dažniausiai pasireiškia karščiavimu ir odos bėrimu, encefalitu, pneumonitu. Manoma, kad ŽHV-6 gali sukelti persodintų organų atmetimo reakciją, tačiau šiai hipotezei patvirtinti trūksta įrodymų.
Dėl AIDS mirusiems ligoniams autopsijos metu ŽHV-6 aptinkamas plaučiuose, limfmazgiuose, kepenyse, blužnyje, inkstuose ir CNS, tačiau tikrasis ŽHV-6 vaidmuo ŽIV infekcijos metu bei šio viruso sukeliami klinikiniai sindromai ŽIV/AIDS ligoniams nėra tiksliai žinomi.
ŽHV-6 infekcija diagnozuojama išskyrus virusų iš kraujo ar smegenų skysčio ląstelių kultūroje arba aptikus šiuose biologiniuose skysčiuose ŽHV-6 nukleino rūgšties molekulinės diagnostikos metodais. Ūmioje ligos fazėje ir sveikstant virusų taip pat gali būti aptinkama seilėse ir išmatose. Diagnozuojama ir serologiniais tyrimais – nustatoma IgM klasės antikūnų nuo ŽHV-6 arba keturis kartus padidėjęs IgG antikūnų titras.
Žmogaus herpes 7 virusas. 1990 m. iš sveikų asmenų kraujo T limfocitų buvo išskirtas dar vienas naujas virusas, priklausantis Herpesviridae šeimai. Jis buvo pavadintas žmogaus herpes 7 virusu (ŽHV-7). Savo savybėmis šis virusas panašus į citomegalo virusą ir ŽHV-6.
ŽHV-7 yra limfotropinis virusas, infekuojantis CD4 ir CD8 T limfocitus. Apie 85 proc. sveikų suaugusių žmonių yra infekuoti ŽHV-7. Dažniausiai šiuo virusu užsikrečiama 4–10 m. Kartą užsikrėtus, ŽHV-7 visą gyvenimą išlieka žmogaus organizme ir kartais jų yra išskiriama su seilėmis. Neįrodyta, ar šis virusas sukelia kokią nors ligą ar sindromą. Medicinos literatūroje paskelbta tik keletas straipsnių, kuriuose teigiama, kad ŽHV-7 gali būti kai kurių ligų priežastimi. Manoma, kad ŽHV-7 vaikams sukelia į egzantema subitum panašų sindromą. Kitų autorių teigimu, ŽHV-7 yra lėtinio nuovargio sindromo, į infekcinę mononukleozę panašios ligos ir pityriasis rosea sukėlėjas. Norint nustatyti galimą šio viruso įtaką tam tikroms būklėms, būtina atlikti daugiau ir platesnės apimties tyrimų. ŽHV-7 infekcija diagnozuojama taip pat, kaip ir ŽHV-6, visų pirma molekulinės diagnostikos metodais.
ŽHV-6 ir ŽIV-7 sukeltam infekciniam procesui dažniausiai būdinga gerybinė eiga ir etiologinis gydymas nebūtinas. In vitro abu virusai yra jautrūs foskarnetui ir ganciklovirui. Skirtingų virusų izoliatų jautrumas aciklovirui nevienodas. ŽHV-6 replikaciją slopina didelės rekombinantinio interleukino 2 ir alfa interferono dozės. Nėra patvirtintų konkrečių ŽHV-6 ir ŽIV-7 virusų sukeltų infekcijų gydymo schemų.
Žmogaus herpes 8 virusas. Vėliausiai atrastas herpes virusų šeimos narys yra Kapoši sarkomą sukeliantis žmogaus herpes 8 virusas (ŽHV-8). ŽHV-8 (Kaposi‘s sarcoma - associated herpesvirus) priklauso Herpesviridae šeimai, gamaherpesviruses pošeimiui. Savo savybėmis ŽHV-8 artimas EBV. Kaip ir pastarasis, ŽHV-8 sukelia nekontroliuojamą šiuo virusu infekuotų ląstelių dauginimąsi, sutrikus ląsteliniam, ypač T ląstelių, imunitetui.
ŽHV-8 plačiai paplitę visame pasaulyje, bet nevienodai. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, antikūnų nuo ŽHV-8 turi 45–85 proc. Afrikos, 15–45 proc. Viduržemio jūros ir Rytų Europos šalių, 0–5 proc. JAV, Vakarų Europos ir Azijos šalių gyventojų. ŽHV-8 virusu užsikrečiama vaikystėje ir paauglystėje – 30–60 proc. paauglių iki 15 metų jau turi antikūnų nuo ŽHV-8.
ŽHV-8 plinta per seiles, perpilant kraujo, persodinant organus. Kokį sindromą sukelia pirminė ŽHV-8 infekcija, nėra tiksliai žinoma. Atlikto tyrimo duomenimis, pirminė ŽHV-8 infekcija suaugusiesiems dažniausiai pasireiškia diarėja, odos bėrimais, limfadenopatija ir nuovargiu. Viruso reaktyvacija sukelia tris klinikinius sindromus: Kapoši sarkomą, pirminę susiliejančią limfomą ir daugiažidininę Kastelmano ligą.
Iki ŽIV pandemijos pradžios Kapoši sarkoma buvo žinoma kaip retas, gerybinis, lėtai besivystantis odos navikas, išsivystantis Viduržemio jūros ir Rytų Europos šalių pagyvenusiems vyrams (klasikinė Kapoši sarkoma) ir centrinės Afrikos gyventojams (endeminė Kapoši sarkoma). 1979 m. JAV nustatytas dar vienas Kapoši sarkomos tipas – potransplantacinė Kapoši sarkoma, t. y. Kapoši sarkoma, išsivystanti pacientams po organų transplantacijos. Galiausiai nustatyta Kapoši sarkoma ŽIV/AIDS pacientams. Skirtingai nuo klasikinės ir endeminės Kapoši sarkomos, esant imunodeficitinėms būklėms Kapoši sarkoma pažeidžia ne tik odą ir gleivines, bet ir įvairius vidaus organus.
Pirminė nesusiliejanti limfoma yra reta piktybinė kraujo liga. Ją sukelia ŽHV-8 infekuotų B limfocitų monokloninė proliferacija kraujyje, pleuros, perikardo ar kituose organizmų skysčiuose. 70 proc. šia limfoma sergančių asmenų yra infekuoti ir EBV, todėl manoma, kad pirminę nesusiliejančią limfomą sukelia šių dviejų virusų bendra infekcija. Dažniausiai pirminė nesusiliejanti limfoma išsivysto esant AIDS ar kitos kilmės imunodeficitinėms būklėms. Vidutinė išgyvenamumo trukmė nuo ligos pradžios – 5–7 mėn. Kartais pasitaiko savaiminių remisijų, jeigu dėl taikomo gydymo labai pagerėja imuninės sistemos būklė.
Pagrindinis klinikinis daugiažidininės Kastelmano ligos (multicentric Castleman‘s disease) požymis – padidėję limfmazgiai, kurių germinaciniuose centruose, tiriant histologiškai, aptinkamos ląstelių, panašių į plazmines, sankaupos. Skiriami du šios ligos tipai: hialininis kraujagyslinis, kuriuo sergant ŽHV-8 naviko biopsinėje medžiagoje nerandama, ir plazmoblastinis, kuriuo sergant randama ŽHV-8. Antrojo tipo Kastelmano liga būdinga ŽIV užsikrėtusiems pacientams. Žmonėms, kurių imuninė sistema nepažeista, ji nustatoma 40–50 proc. visų Kastelmano ligos atvejų. Antrojo tipo Kastelmano ligą neretai lydi hiperglobulinemija ir autoimuninė hemolizinė anemija. Kastelmano ligai būdinga ne tokia piktybinė eiga, kaip esant kitiems ŽHV-8 sukeltiems navikams, – vidutiniškai išgyvenama iki 2 metų.
Kapoši sarkoma ir daugiažidininė Kastelmano liga diagnozuojamos, aptikus specifinių histologinių pokyčių naviko biopsinėje medžiagoje. Pirminė nesusiliejanti limfoma nustatoma, histologiškai ir virusologiškai ištyrus pleuros ar ascito aspiratą ir radus jame ŽHV-8 infekuotų B limfocitų. Šiai ligai diagnozuoti taip pat atliekami molekulinės diagnostikos bei imunohistocheminiai tyrimai.
Kapoši sarkoma ir pirminė nesusiliejanti limfoma kartais nustoja progresuoti ar net regresuoja, efektyviai taikant antiretrovirusinį gydymą, kai sergama AIDS. Kastelmano ligai vystytis tai didesnės reikšmės neturi. Šios ligos gydomos chemoterapija. Kapoši sarkoma gydoma ir vietiškai – taikant radioterapiją, kobalto terapiją, chirurginį gydymą.