Krymo-Kongo hemoraginė karštligė

D. Vėlyvytė

Krymo-Kongo hemoraginė karštligė (Crimean-Congo hemorrhagic fever) – ūminė virusinė liga, kuriai būdingas dvibangis karščiavimas, bendra intoksikacija ir sunkus trombohemoraginis sindromas. Liga priskiriama zoonozėms.
Istoriniai faktai. Liga pirmą kartą aprašyta 1945 m. Kryme. 1947 m. išskirtas virusas. 1956 m. Belgijos Konge aprašyta panaši liga. 1969 m. nustatyta, kad iš karščiuojančio ligonio Konge išskirtas virusas pagal antigenų sudėtį yra identiškas Krymo hemoraginės karštligės sukėlėjui.
Etiologija. Sukėlėjas – 90–120 nm skersmens RNR virusas, priklausantis arbovirusų grupei, Bunyaviridae šeimai, Nairovirus genčiai. Virusas lokalizuojasi citoplazmoje. Jis priklauso 4 pavojingumo grupei.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis ir gamtinis rezervuaras – infekuoti gyvūnai (lauko pelės, mažieji starai, pilkieji kiškiai, ežiai, antilopės, avys, ožkos ir kt.). Užkratą perneša erkės Hyalomma marginatum ir Hyalomma plumbeum, kurioms įkandus į kraują patenka virusų. Galima užsikrėsti nuo sergančio žmogaus sąlyčio keliu per kraują. Aprašyta medicinos personalo nozokomialinio užsikrėtimo atvejų per kontaktą su paciento krauju ir sekretais (antriniai ligos atvejai). Taip pat buvo nustatyta tretinių ligos atvejų medikų šeimose. Pagrindinės rizikos grupės – gyvulių fermų darbuotojai ir medicinos personalas. Būdingas sezoniškumas – daugiausia sergama gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Gamtinių endeminių židinių yra Krymo stepių rajonuose, Astrachanės, Rostovo srityse, Krasnodaro ir Stavropolio kraštuose, Vidurinėje Azijoje, Kinijoje, Irake, Pakistane, Afganistane, Bulgarijoje, buvusios Jugoslavijos teritorijoje (Kosovo), kai kuriose į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse (Konge, Kenijoje, Ugandoje, Nigerijoje ir kt.). Patogenezė ir patologija. Sukėlėjų patenka per odą erkės įkandimo vietoje ar per trauminius odos pažeidimus, kontaktuojant su ligonio krauju. Patekę į kraują virusai išplinta ir nusėda retikuloendotelinės sistemos ląstelėse. Simptomų atsiranda antrinės viremijos metu – vargina didelė bendra intoksikacija, pažeidžiamas kraujagyslių endotelis ir vystosi trombohemoraginis sindromas. Atliekant patanatominį tyrimą randama daugybė hemoragijų skrandžio ir žarnyno gleivinėje, bet uždegiminių pokyčių nenustatoma. Galvos smegenys ir jų dangalai hiperemiški, matyti 1–1,5 cm skersmens kraujosruvų ir smegenų audinio pažeidimų. Kraujosruvų randama ir plaučiuose, inkstuose ir kt. Ligos patogenezė dar nėra visiškai aiški.
Klinika. Inkubacijos laikotarpis trunka nuo 2 iki 7 dienų. Prodrominių reiškinių nebūna. Liga prasideda staiga, ligoniai netgi gali pasakyti tikslų ligos pradžios laiką. Kūno temperatūra staigiai kyla ir net esant lengvai ligos formai siekia 39–40 ºC. Kartais vargina šaltkrėtis.
Pradiniu ligos periodu iki susiformuojant hemoragijų būdinga tik bendra organizmo intoksikacija ir febrilus karščiavimas. Šis periodas trunka nuo 1 iki 7 dienų, dažniausiai 3–4 dienas. Ligonį vargina bendras silpnumas, galvos ir viso kūno raumenų skausmai, „laužo kaulus“. Rečiau svaigsta galva, sutrinka sąmonė, būna viršutinių kvėpavimo takų uždegimo požymių. Pasitaiko su maistu nesusijusio vėmimo epizodų, viršutinės pilvo dalies ir juosmens skausmų.
Hemoraginio ligos periodo pradžioje temperatūra sumažėja iki subfebrilios, bet po 1–2 dienų vėl pradedama karščiuoti. Tokia dvibangė karščiavimo eiga labai būdinga ligai. Šis periodas laikomas ligos įkarščio periodu. Nuo šio periodo metu atsirandančio trombohemoraginio sindromo pasireiškimo priklauso ligos sunkumo laipsnis ir pasekmės. Daugumai ligonių 2–4 ligos dieną (rečiau 5–7 dieną) atsiranda hemoragijos reiškinių: hemoraginis bėrimas odoje ir gleivinėse, hematomų injekcijų vietose, kraujavimas iš skrandžio, žarnyno ir kt. Ligonio būklė labai pablogėja. Veido hiperemiją keičia išbalimas, atsiranda lūpų cianozė, akrocianozė. Iš pradžių odos bėrimas būna petechinis smulkus, vėliau atsiranda ir stambių odos kraujosruvų. Tuo pačiu metu pasireiškia minkštojo gomurio petechinė enantema, kraujavimas iš dantenų, nosiaryklės, plaučių, virškinamojo trakto, lytinių organų. Masyvus kraujavimas iš skrandžio ir žarnyno – blogos prognozės požymis. Ligonio būklė tampa dar sunkesnė, sutrinka sąmonė, vargina pilvo skausmas, vėmimas, viduriavimas. Kepenys padidėjusios, palpuojant skausmingos, teigiamas Džordano simptomas. Bradikardiją keičia tachikardija, yra hipotonija. Kartais būna oligurija. Karščiuojama 10–12 dienų. Temperatūros normalizavimasis ir kraujavimo išnykimas rodo sveikimą. Tačiau dar iki 2 mėnesių išlieka astenizacija. Jei liga sunki, galimos komplikacijos – sepsis, plaučių edema, židininė pneumonija, ūminis inkstų funkcijos nepakankamumas, hipovoleminis šokas, DIK sindromas, tromboflebitas.Mirštavidutiniškaitrečdalishospitalizuotųligonių(nuo15 iki 70 proc.). Esant pirminiam ligos atvejui, mirštama dažniausiai per 3–5 dienas po hospitalizacijos.
Diagnostika. Diagnozė nustatoma pagal būdingus klinikinius ir epidemiologinius duomenis. Nustatoma periferinio kraujo leukopenija, hipochrominė anemija, trombocitopenija, ENG nepakitęs. Jei pažeidžiami kepenys, kraujo serume nustatomas padidėję AST, kreatinino fosfokinazės ir bilirubino kiekiai.
Virusų ar antikūnų nuo jų nustatoma nuo 7 iki 20 ligos dienos. Virusui išskirti naudojamos ląstelių kultūros. Viruso RNR kraujo serume taip pat gali būti nustatoma PGR būdu. Antikūnų kraujo serume nustatoma hemagliutinacijos slopinimo, imunofluorescencijosarELISAbūdu.
Diferencijuotina nuo sepsio, leptospirozės, meningokokemijos, kitų hemoraginių karštligių.
Gydymas. Etiotropinio gydymo nėra. Krymo-Kongo hemoraginės karštligės sukėlėjas jautrus ribavirinui in vitro. Nors klinikiniais tyrimais dar nepagrįsta, kad ši liga gali būti efektyviai gydoma ribavirinu, įtarus ligą, rekomenduojama į veną skirti ribavirino, vadovaujantis pasauline klinikine praktika. Iš pradžių ribavirino skiriama iš karto po 30 mg/kg per parą injekcijomis į veną, paskui – po 15 mg/kg per parą į veną kas 6 val. 4 dienas, galiausiai – po 8 mg/kg per parą injekcijomis į veną kas 8 val. 6 dienas. Svarbu ribavirinu gydyti pradėti per pirmąsias 4 ligos dienas. Taip pat bandoma gydyti hiperimunine rekonvalescentų kraujo plazma. Skiriamas patogenezinis ir simptominis gydymas, kaip ir sergant kitomis hemoraginėmis karštligėmis.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Virusinės hemoraginės karštligės, tarp jų ir Krymo-Kongo hemoraginė karštligė, priklauso privalomai Lietuvoje registruojamų infekcijų grupei. Asmens sveikatos priežiūros specialistai, įtarę Krymo-Kongo hemoraginę karštligę, privalo informuoti teritorijos visuomenės sveikatos instituciją skubiu pranešimu. Ligonis hospitalizuojamas, taikomos standartinės ligonių, sergančių per orą plintančiomis infekcijomis, izoliacijos priemonės. Griežtai izoliuojama ūmaus karščiavimo laikotarpiu. Ligonio dažniausiai liečiami paviršiai dezinfekuojami ne rečiau kaip 1 kartą per dieną. Krauju ar kitais kūno skysčiais užteršti aplinkos daiktai ir paviršiai valomi ir dezinfekuojami. Paviršiai dezinfekuojami hipochloritais, chlorkalkėmis, chloraminu, izocianūratais. Atliekos sudedamos į specialų atliekoms sterilizuoti garais tinkamą maišą ir dezinfekuojamos autoklave arba deginamos. Medicinos personalas privalo naudoti asmenines apsaugos priemones: dvigubas vienkartines pirštines, vienkartinį neperšlampamą chalatą ilgomis rankovėmis, vienkartinius arba daugkartinius akinius arba veido skydelį, respiratorių, guminę avalynę arba vienkartinius neperšlampamus avalynės dangalus. Asmenų, su kurias ligonis kontaktavo, būklė stebima 21 d. Sukarščiavęs asmuo hospitalizuojamas ir laikomasi griežtos izoliacijos priemonių.
Liga priskiriama ypač pavojingų infekcinių ligų grupei. Naikinamos erkės, individualiai apsaugai vartojama repelentų. Rusijoje specifinės profilaktikos tikslu skiriama inaktyvinta vakcina.
Profilaktikai po ekspozicijos skiriama gerti ribavirino po 600 mg kas 6val. 7 dienas.