Laimo liga

A. Mickienė

Infekciniųligų vadovas

Laimo liga (erkinė sisteminė boreliozė) yra Borrelia rūšies spirochetų sukelta liga, pasireiškianti polisisteminiu žmogaus odos, vidaus organų bei centrinės nervų sistemos pažeidimu.
Istoriniai faktai. Dermatologinės ir neurologinės ligos formos Europoje nustatytos seniai. 1863 m. Buchwaldas aprašė odos pokyčius ir pavadino lėtiniu atrofiniuakrodermatitu. 1910–1913 m. Afzelius ir Lipshitzas aprašė migruojančią eritemą. 1921 m. Afzelius įtarė, kad šiai ligai išsivystyti svarbios erkės. 1922 m. Garinas ir Bujadoux’as aprašė neurologinę simptomatiką esant migruojančiai raudonei, o 1941 m. Bannwarthas – lėtinį limfocitinį meningoradikulitą. 1975 m. Steere’as su bendraautoriais aprašė vaikų artrito epidemiją JAV Konektikuto valstijoje, Old Lyme miestelyje, ir įrodė ryšį tarp sąnarių pakenkimo bei erkės įsisiurbimo ir po jo atsiradusio odos paraudimo. Autorius tai pavadino „Laimo artritu“, o vėliau ši liga imta vadinti „Laimo liga“. 1982 m. Burgdorferis, Barbouras ir kiti įrodė, kad šios ligos priežastis yra spirochetos, kurias perduoda erkės. Lietuvoje ši liga pirmą kartą diagnozuota 1987 m.
Etiologija. Borelijos, kaip ir leptospiros bei treponemos, priklauso spirochetų šeimai. Borelijos priklauso borelijų genčiai. Tai gramneigiamos bakterijos, augančios specialioje terpėje mikroaerofilinėmissąlygomis,+30–34 °C temperatūroje. Borelijų kultūra auga lėtai, nes laikas tarp jų dalijimosi yra ilgas – 7–20 valandų. Šių mikroorganizmų genetinė medžiaga (DNR) yra dvejopa: chromosominė ir ekstrachromosominė, esanti plazmidėse. Borelijų DNR nevienoda. Pagal tai jos skirstomos į rūšis. Iš 11 esamų borelijų rūšių žmogui patogeniškos tik 3: B. burgdorferi sensu stricto, B. garinii ir B. afzelii. B. valaisiana, B. luzitaniae, B. spielmani reikšmė dar tiriama. Kadangi skirtingų rūšių borelijų DNR yra nevienoda, skiriasi ir jas sudarantys baltymai. Į borelijos sudėtį įeina apie 30 baltymų. Vieni baltymai yra nespecifiškiborelijoms,panašūsįkitųspirochetų ar gramneigiamų mikroorganizmų baltymus (60 kDa molekulinio svorio membranos baltymas). Kiti baltymai yra specifiškiborelijomsirvienodivisomstrimspatogeninėms borelijų rūšims (41 kDa molekulinio svorio žiuželinis antigenas). Rūšiai specifiškibaltymai,t.y.skirtingiB. burgdorferi, B. garinii ir B. afzelii – yra išorinės membranos proteinai („Outer membrane proteins“; Osp: A, B, C, D, E, F). Šiems baltymams būdingos kelios svarbios ypatybės: juos koduoja plazmidės, jų stiprios imunogeninės ir imunoapsauginės savybės, nuo jų priklauso borelijų organotropizmas, lemiantis ligos kliniką. Be to, OspA ir OspC baltymų sintezė priklauso nuo erkės fiziologinės būklės. Nepasimaitinusios erkės kūne esančios borelijos turi OspA. Erkei pradėjus siurbti gyvūno ar žmogaus kraują ir dėl to pakilus erkės kūnelio temperatūrai, borelijų OspA baltymo sintezė nutrūksta ir pradedamas sintezuoti proteinas OspC. Borelijoms migruojant iš erkės žarnyno į seilių liaukas ir perduodant jas gyvūnui ar žmogui, OspC būna labai daug. Šis baltymas labai imunogeniškas, o antikūnų, esant OspA proteinų, labai nedideliais kiekiais susidaro praėjus labai daug laiko nuo tada, kai užsikrečiama borelijomis. Išaiškinus šį fenomeną buvo pradėtos gaminti vakcinos nuo Laimo ligos.
Amerikoje paplitusi tik viena patogeninė borelijų rūšis – B. burgdorferi sensu stricto. Europoje randamos visos trys patogeninių borelijų rūšys (B. burgdorferi sensu stricto, B garinii ir B. afzelii).
Epidemiologija. Borelijų rezervuaras gamtoje – smulkieji graužikai, elniai ir kiti laukiniai, rečiau naminiai žinduoliai, paukščiai, driežai. Iš vieno gyvūno kitam borelijas perneša Ixodes rūšies erkės. Žmogus užsikrečia įkandus nimfoms arba suaugusioms erkėms. Didžiausia tikimybė užsikrėsti žmogui yra nuo nimfų. Jos labai mažos (apie 1 mm skersmens), todėl sunkiai pastebimos, aktyviausios vasarą, kai žmogus daugiausia laiko praleidžia gamtoje. Suaugusios erkės yra didesnės, lengviau pastebimos, aktyviausios rudenį, kai žmogus mažiau laiko praleidžia gamtoje. Borelijų gali būti perduodama per placentą, bet taip nutinka retai. Per karvių ir ožkų pieną Laimo ligos sukėlėjai neplinta. Nors borelijų kartais išskiriama ir iš kitų kraujasiurbių vabzdžių, vienintelis infekcijos perdavėjas žmogui yra iksodinės erkės. Daugelyje Europos šalių Laimo ligos sukėlėjus platina Ixodes ricinus, Estijoje, Latvijoje, Europinėje buvusios TSRS dalyje – Ixodes ricinus ir Ixodes persulcatus, Azijinėje Rusijos dalyje ir regionuose į rytus nuo Uralo – Ixodes persulcatus. JAV borelijas perneša Ixodes scapularis ir Ixodes pacificus rūšies erkės.
Erkės vystymosi ciklas aprašytas poskyryje „Erkinis encefalitas“. Kartą užsikrėtusios borelijomis, erkės išlieka jų nešiotojomis visą savo gyvenimą, pereidamos iš stadijos į stadiją, o per kiaušinėlius kartais perduoda borelijas savo palikuonims. Borelijų yra erkės žarnyne. Erkei siurbiant kraują, borelijos pradeda aktyviai daugintis ir migruoja į erkės seilių liaukas, o iš jų perduodamos „aukai“. Kuo ilgiau erkė išbūna įsisiurbusi, tuo didesnė tikimybė, kad borelijų bus perduota žmogui. Didžiausia rizika užsikrėsti borelijomis, kai erkė išbūna įsisiurbusi ilgiau nei 48 valandas.
Borelijomis užsikrėtusios erkės įvairiose šalyse ir regionuose paplitusios nevienodai. JAV endeminiuose rajonuose 10–20 proc. nimfų ir 30–40 proc. suaugusių erkių yra užsikrėtusios borelijomis. Švedijoje randama 15 proc. borelijomis infekuotų nimfų ir 13–29 proc. suaugusių erkių, įvairiuose Vokietijos regionuose atitinkamai 3–26 proc. ir 11–34 proc., Slovėnijoje – 4 proc. ir 23 proc. Lietuvoje vidutiniškai 8,3 proc. erkių yra užsikrėtusios borelijomis, o kai kuriuose rajonuose jos užsikrėtusios net iki 18–27 proc. Viena erkė gali būti užsikrėtusi kelių rūšių borelijomis, be to, ta pati erkė gali būti kelių mikroorganizmų (borelijos ir erkinio encefalito viruso, erlichijos ar babezijos) pernešėja. Tokiu atveju kiekvienos iš šių erkių pernešamų ligų klinika gali būti netipiška. 2003 m. dešimtyje Lietuvos rajonų buvo surinktos ir polimerazių grandininės reakcijos būdu ištirtos erkės. Nustatyta, kad 16 proc. erkių yra užsikrėtusios borelijomis, 5 proc. – erlichijomis, 2 proc. – babezijomis.
Užsikrėtus borelijomis nebūtinai susergama Laimo liga. Boreliozės eiga gali būti subklinikinė, t. y. tik pradeda gamintis specifinių B. burgdorferi antikūnų (AK), o ligos požymių nebūna. Tikslus klinikinių ir subklinikinių boreliozės formų santykis nežinomas. Įvairiose šalyse žmonių, kurių organizme yra specifinių AK, bet jiems nebuvo boreliozės klinikos, ir Laimo liga sirgusių asmenų santykis nevienodas. Šie rodikliai skiriasi dėl įvairių priežasčių: ne visose šalyse privaloma registruoti Laimo ligą, ne visur tiriami vienodi žmonių kontingentai ir t. t. Endeminėse Europos šalyse sveikų žmonių tyrimai seropozityvūs yra vidutiniškai 3–10 proc., rizikos populiacijos (miškininkų ir kt.) – nuo 5 iki 30 proc. Lietuvoje duomenų apie antikūnų, paplitimą tarp sveikų šalies gyventojų nėra.
Europoje kasmet registruojama apie 60 000 Laimo ligos atvejų. Ši liga labiausiai paplitusi Vokietijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse ir Skandinavijoje. Kasmet naujų Laimo ligos atvejų Austrijoje ir Slovėnijoje užregistruojama apie 130 iš 100 000 gyventojų. Lietuvoje sergamumas Laimo liga didėjo nuo 18,12 iš 100 000 gyventojų 1993 metais iki 105,6 iš 100 000 2003 metais, vėliau mažėjo: 2006 m. – 59,4; 2007 m. – 41,1; 2008 m. – 34,0. Iš dalies tai lėmė pagerėjusi ligos diagnostika bei didesnis gydytojų ir visuomenės dėmesys erkių pernešamoms ligoms. Laimo liga vienodai dažnai serga įvairaus amžiaus vyrai ir moterys. Lietuvoje Laimo liga daugiausia serga 40–60 metų žmonės.
JAV Laimo liga paplitusi šiaurės rytų ir vidurio vakarų valstijose bei vakarų pakrantėje. Laimo liga plačiai paplitusi Rusijoje, gerokai mažiau – Kinijoje ir Japonijoje. Australijoje, Afrikoje, Pietų Amerikoje ir pietinėje JAV dalyje šios ligos pernešėjų ir sukėlėjų nėra.
Patogenezė. Laimo ligos patogenezės schema pateikta 2.22.1 pav. Patekusios į žmogaus organizmą, borelijos pradeda daugintis odoje ir sukelia jos uždegimą. Nespecifinioirspecifinioimuninioatsakodėka, maždaug 9 iš 10 asmenų infekcinis procesas šioje vietoje sustabdomas, o sukėlėjai pašalinami iš žmogaus organizmo. Kartais iš odos borelijų patenka į kraują ir išplinta po visus organus ir sistemas. Taip nutikti gali labai anksti, net kartu su odos pažeidimu. Organizmas borelijas toleruoja gerai, todėl hematogeninė diseminacija simptomų dažniausiai nesukelia. Nors kraujo keliu borelijos išplinta po visą organizmą, pažeidžiami tik tam tikri organai, kuriuos borelijos veikia labiausiai ir kurie yra vienaip ar kitaip izoliuoti nuo žmogaus organizmo imuninės sistemos (sąnariai, širdies laidžioji sistema, nervų sistema, retai akys). Nors diseminacija būna ankstyva, infekuoti organai pažeidžiami tik po kurio laiko – kelių savaičių, mėnesių, o kartais net metų. Apie 20 proc. atvejų borelijos iš odos patenka tiesiai į kraują arba išplinta nervų skaidulomis ir nesukelia pirminės patekimo vietos odos uždegimo.
Borelijos žmogaus organizme dauginasi ląstelių viduje arba tarp ląstelių. Laikas tarp borelijų dalijimosi yra ilgas, o žmogaus organizmo uždegiminis ir imuninis atsakas į borelijas vystosi lėtai. Borelijos – labai neagresyvūs mikroorganizmai. Jos niekada nesukelia fulminantinių infekcijų, organizmas jas gerai toleruoja ir pajėgus eliminuoti. Ankstyva boreliozės lokalizacijos ir ankstyva diseminacijos stadijos susijusios su tiesioginiu borelijų poveikiu, t. y. mikroorganizmai dauginasi, dėl to kyla uždegimas ir pažeidžiami organai. Šių stadijų prognozė palanki – 90 proc. atvejų per pusę metų organizmo imuninė sistema eliminuoja infekciją neskyrus gydymo. Deja, kartais recidyvai keičiasi su remisijomis arba nebylios formos liga progresuoja ir liga baigiasi negrįžtamais organų pokyčiais. Manoma, kad negydomos boreliozės perėjimas į lėtinę stadiją yra nulemtas genetikos. Šios stadijos patogenezė nėra visiškai neaiški (infekcinė ir (ar) autoimuninė) ir prognozė nepalanki.
Klinika. Skiriamos trys Laimo ligos stadijos: 1) ankstyva lokalizacijos, 2) ankstyva diseminacijos, 3) vėlyva (lėtinė). Pagrindiniai „ankstyvos“ ir „vėlyvos“ stadijos kriterijai – griežtai apibrėžti ligos klinikiniai sindromai ir jų trukmė, o ne laikas nuo erkės įsisiurbimo, kuris 30–50 proc. ligonių lieka nepastebėtas. Perėjimas iš pirmos į antrą, o paskui į trečią stadiją sergant Laimo liga yra ne taisyklė, o labai reta išimtis. Sergant šia liga dažniausiai pasireiškia tik kuri nors viena arba dvi stadijos (tik I, I ir III, I ir II, tik II ir t. t.), stadijos gali persikloti viena su kita, peršokti viena kitą arba būti stebimos dvi tuo pačiu metu (erythema migrans ir artritas). Ši savita jokiai kitai ligai nebūdinga eiga priklauso nuo pirmiau išvardytų borelijų savybių.
Ankstyva lokalizuota stadija. Ši stadija prasideda praėjus keletui dienų–savaičių (dažniausiai 10 dienų) po borelijų patekimo į organizmą, todėl būdingas vasaros–rudens sezoniškumas. Klinikinė šios Laimo ligos stadijos išraiška – borelijų patekimo vietoje lokalus odos uždegimas, vadinamas migruojančiąja eritema (erythema migrans; EM). Tai pati dažniausia Laimo ligos klinikinė forma, pasireiškianti apie 85 proc. atvejų. Tik apie 40 proc. sergančių EM asmenų nurodo, kad prieš tai buvo įsisiurbusi erkė. Paprastai atsiradęs odos paraudimas per kelias dienas ar savaites plinta koncentriškai, jis neskausmingas, ryškiais kraštais, didesnio nei 5 cm skersmens. Paraudimo vietoje oda nebūna patinusi, nenieži, nėra karšta, regioniniai limfmazgiai nepadidėję. Kartais ligoniai teigia, kad EM srities jutimas sutrikęs, nes vietiškai pažeidžiamos odą inervuojančios nervinės skaidulos. Laikui bėgant, EM įgyja žiedo formą, jos pakraščiai tampa tamsiai raudonos ar violetinės spalvos, o centras blykšta. Kartais EM būna netipiška – nelygiais kraštais, su vezikulėmis ar odos nekroze paraudimo centre. Negydoma EM gali išplisti iki 20, kartais net 70 cm dydžio, tačiau maždaug per vieną mėnesį beveik visada išnyksta savaime. Jeigu EM išlieka ilgiau negu 4 savaites, ji vadinama lėtine (erythema chronicum migrans). Apie 20 proc. atvejų EM lydi karščiavimas, dažniausiai iki 38 °C, ir bendrieji infekcijos požymiai (silpnumas, raumenų skausmas, bendras negalavimas). Šie požymiai atsiranda dėl borelijų diseminacijos po organizmą ir dažniausiai tada, kai ligą sukelia B. burgdorferi sensu stricto, todėl JAV pasitaiko gerokai dažniau nei Europoje.
EM skirtina nuo vietinės odos reakcijos į erkės įsisiurbimą ir neretai vartojamų įvairių medžiagų odai „dezinfekuoti“ po to, kai ištraukiama erkė, taip pat nuo rožės, kontaktinio dermatito.
Labai reta Laimo ligos išraiška – gerybinė odos limfocitoma. Ji sudaro 1–3 proc. Laimo ligos klinikinių formų. Šis odos pažeidimas nepriskiriamas kuriai nors konkrečiai stadijai, nes gali atsirasti pačioje ligos pradžioje ir išlikti labai ilgai arba išsivystyti vėlai, dažniausiai kartu su lėtiniu atrofiniudermatitu.Gerybinėodoslimfocitomayratamsiai raudonos ar melsvai violetinės spalvos putlus, neskausmingas 0,5–5 cm dydžio odos mazgelis, dažniausiai susidarantis ausų kaušelių, krūtų spenelių ar scrotum srityje. Ji ypač būdinga vaikams. Šį sindromą sukelia B. garinii, todėl juo sergama Europoje, bet ne JAV. Gerybinė odos limfocitoma skirtina nuo krūties navikų, limfomos, histiocitomos, sarkoidozės. Šias ligas atskirti vieną nuo kitos padeda mazgelio bioptato histologinis tyrimas. Esant gerybinei odos limfocitomai, odoje ir poodyje matyti limfocitinių ląstelių proliferacija, primenanti limfmazgio struktūrą.
Ankstyva diseminacijos stadija. Ši stadija prasideda praėjus kelioms savaitėms ar keliems mėnesiams nuo borelijų patekimo į organizmą, todėl taip pat yra sezoninė vasaros–rudens liga. Dažniausiai ji prasideda baigiant savaime išnykti negydomai EM, tačiau net 20 proc. Laimo ligos atvejų antrosios stadijos klinika atsiranda iš karto, prieš tai nebuvus EM. Šioje stadijoje pažeidžiama nervų sistema, sąnariai, laidžioji širdies sistema arba oda, retai – akys. Vieno paciento pažeidžiama kuri nors viena sistema, to paties paciento kelios sistemos pažeidžiamos ypač retai. Kuri sistema bus pažeista, priklauso nuo borelijų rūšies. B. garinii labiausiai veikia nervų sistemą, todėl Europoje neuroboreliozė yra antra pagal dažnį (po EM) Laimo ligos išraiška, nustatoma 10–15 proc. visų Laimo ligos atvejų. JAV paplitusi B. burgdorferi sensu stricto labiausiai veikia jungiamąjį audinį, todėl JAV antroji vieta pagal Laimo ligos klinikinių formų pasireiškimo dažnį tenka artritui.
Nervų sistemos pažeidimas. Ankstyvoje diseminacijos stadijoje pažeidžiama periferinė nervų sistema ir smegenų dangalai. Nervų sistema šioje stadijoje dažniausiai pažeidžiama asimetriškai ir politopiškai. Klasikinė ankstyvos diseminuotos neuroboreliozės (NB) išraiška, būdinga 70–80 proc. suaugusių, ypač vyresnio amžiaus, žmonių yra Garino, Bujadoux’o ir Bannwartho sindromas. Tai poūmis limfocitinis meningitas su radikuloneuritu ir (ar) kranialiniu neuritu (dažniausiai n. facialis). Pagrindinis šio sindromo požymis – skausmas. Jo lokalizacija priklauso nuo to, kurios šaknelės pažeistos labiau: juosmens, krūtinės, pečių juostos ir kt. Būdinga, kad skausmo lokalizacija laikui bėgant kinta. Kadangi iš odos borelijos gali plisti nervais, dažnai skausmas prasideda erkės įsisiurbimo ar EM vietoje. Negydant skausmas kurį laiką būna labai stiprus, ilgainiui susilpnėja, vėliau „persimeta“ į kitą vietą. Skausmas nepraeina nuo analgetikų ar nesteroidinių vaistų nuo uždegimo. Skausmas stipriausias būna naktį. Ilgainiui atsiranda ir kiti simptomai: bloga nuotaika, sutrikęs miegas, dėmesys, sumažėjęs darbingumas, apetitas, kritęs svoris. Maždaug ¾ pacientų kartu atsiranda objektyvūs jutimo (dizestezija, hipalgezija ir kt.) ar motorikos (vangios asimetrinės parezės) pažeidimo požymiai. Kartais paprastai jauniems žmonėms skausminis sindromas nebūna toks stiprus ir dominuoja motorikos ir (ar) jutimo sutrikimai.
Karščiavimas NB nebūdingas – ligonių kūno temperatūra būna normali arba subfebrili. Aukštesnė nei 38 °C temperatūra būna mažiau negu 10 proc. pacientų. Nors radikuloneuritas visada lydimas poūmio limfocitinio meningito, galvos skausmas nėra pagrindinis šio sindromo požymis. Dažniau ligoniai skundžiasi nepastoviu galvos „sunkumu“ ir (ar) svaigimu. Retai pykinama ir vemiama. Sprandas nerigidiškas arba nedaug rigidiškas.
Maždaug 2/3 pacientų esant šiai simptomatikai pasireiškia galvos nervų neuritas ir (ar) parezė. Nors sergant NB gali būti pažeidžiami visi galvos nervai, išskyrus uodžiamąjį, dažniausiai pažeidžiamas n. facialis, maždaug 50 proc. atvejų iš abiejų pusių. Endeminiuose rajonuose 5–25 proc. suaugusiųjų izoliuotą n. facialis parezę sukelia borelijos.
Klasikinės antros stadijos NB išraiškos būna skirtingos – gali vyrauti meningito, radikuloneurito ar galvos nervų pažeidimo simptomatika.
Smegenų parenchima antroje NB stadijoje nepažeidžiama arba ją pažeidus eiga būna subklinikinė, o pažeidimas nustatomas naudojant somatosensorių sukeltuosius potencialus arba elektroencefalografiją.Kartaisankstyvojediseminacijosstadijojeborelijos sukelia mielitą (spazminės paraparezės, segmentinis jutimo sutrikimas, šlapimo pūslės inervacijos sutrikimas, užpakalinių šulų pažeidimas) ir ypač retai encefalitą (hemiparezės, traukuliai, smegenėlių, ekstrapiramidinės sitemos pažeidimas ar emocijų (intelektualinių funkcijų) sutrikimas). Galvos ar nugaros smegenys pažeidžiamos esant Garino, Bujadoux’o ir Bannwartho sindromui. Pirminis mielitas labai retas. Kiek dažnesnis pirminis encefalitas. Todėl įtarus ankstyvą diseminuotą NB visada būtina ieškoti politopinio pažeidimo pobūdžio, ypač įtraukiant periferinę nervų sistemą.
Šioje stadijoje NB skirtina nuo įvairios kilmės nugaros smegenų radikulopatijų, peties ir mentės periartrozės, atsižvelgus į šaknelinių skausmų lokalizaciją – nuo įvairių terapinių ligų, sukeliančių skausmo sindromą (krūtinės anginos, opaligės, inkstų akmenligės ir kt.), idiopatinio Belo paralyžiaus, reumatinės polimialgijos, Guillaino ir Barre sindromo, rečiau – nuo kitos kilmės encefalitų ir (ar) mielitų.
Suaugusiųjų ir vaikų ankstyvos diseminuotos NB klinika skiriasi. Pagrindiniai sindromai, kuriais NB šioje stadijoje pasireiškia vaikams, yra meningitas arba n. facialis parezė.
Borelioziniu meningitu sergantiems vaikams, skirtingai nuo suaugusiųjų, nebūdingas šaknelių pažeidimas ir skausmo sindromas. Ankstyvos diseminuotos NB sezoniškumas toks pat, kaip ir enterovirusų – pagrindinių vaikų aseptinių meningitų sukėlėjų. Nuo pastarųjų NB skiriasi tuo, kad eiga būna poūmė, galvos skausmas švelnesnis, banguojančio stiprumo, retai pykinama ir vemiama, intoksikacijos požymiai nestiprūs. Aukštesnė nei 38 °C temperatūra būdinga tik 30–40 proc. ligonių. Borelioziniu meningitu sergančius vaikus vargina užsitęsęs nuovargis, dirglumas, mieguistumas. Objektyvių dangalų dirginimo požymių (sprando rigidiškumo, Kernigo, Brudzinskio simptomų) dažniausiai nebūna. Jeigu kartu nėra EM, atskirti nuo virusinių meningitų galima tik pagal serologinius tyrimus.
Endeminiuose rajonuose 30–60 proc. vaikų n. facialis parezę sukelia borelijos. Sergant NB, daugiau negu 1/3 atvejų veidinio nervo parezė būna abipusė. Kadangi vaikams erkės dažniausiai įsisiurbia galvos ir kaklo srityje, o iš odos borelijos gali plisti tiesiogiai nervais, veidinio nervo pažeidimas dažnai būna pirmasis, ankstyviausias boreliozės simptomas.
Sąnarių pažeidimas. Antra pagal dažnį ankstyvos diseminuotos Laimo ligos išraiška yra sąnarių pažeidimas, pasireiškiantis maždaug 8 proc. Laimo liga sergančių ligonių Europoje ir apie 30 proc. JAV. Dažniausiai tai stambiųjų sąnarių (kelių, alkūnių) monoartritas arba oligoartritas. Laimo artritui būdingi visi klasikiniai artrito požymiai – sąnarys būna sutinęs (dėl to mažiau judrus), paraudęs, karštas. Skausmas nelabai intensyvus, palyginti su kitais ypač stipriai pasireiškiančiais objektyviais artrito požymiais. Negydant artritas trunka maždaug vieną savaitę (nuo kelių dienų iki kelių mėnesių) ir praeina savaime, tačiau dar pusę metų to paties (rečiau kito) sąnario artrito atakos linkusios keletą kartų pasikartoti, o maždaug kas dešimtam negydytam ligoniui artritas tampa lėtinis. Laimo artritas skirtinas nuo septinio artrito, podagros, reaktyviojo artrito, artrozės.
Širdis pažeidžiama labai retai, apie 0,2–3 proc. Laimo ligos atvejų, kiek dažniau JAV nei Europoje ir beveik tris kartus dažniau moterų nei vyrų. 90 proc. atvejų pasireiškia I–III° atrioventrikulinė blokada, kartais – skilvelinė ekstrasistolija ar prieširdžių virpėjimas. Laidumas gali būti sutrikęs nuo 3 dienų iki 6 savaičių. Literatūroje aprašyti keli borelijų sukeltos dilatacinės kardiomiopatijos, miokardito ir (ar) perikardito atvejai.
Odos pažeidimas. Borelijoms plintant krauju galimos daugybinės odos EM, kurioms būdingi visi klasikiniai žiedinės eritemos erkės įsisiurbimo vietoje požymiai, tačiau skersmuo esti mažesnis. Kartu dažniausiai karščiuojama iki 38 °C ir yra bendrieji infekcijos požymiai. Tokia Laimo ligos išraiška gerokai dažnesnė JAV (apie 30 proc.) nei Europoje (apie 7 proc.).
Oftalmoboreliozė (uveitas, chorioretinitas, iridociklitas, keratitas, vitritas, optinio nervo neuritas) nustatoma mažiau nei 0,2 proc. Laimo ligos atvejų.
Vėlyva (lėtinė) stadija. Ši stadija labai reta ir diagnozuojama tada, kai objektyvi nervų sistemos, sąnarių ar odos pažeidimo simptomatika išlieka ilgiau negu 6 mėnesius, nes per šį laiką paprastai pasveikstama arba pasireiškia remisija. Kartais lėtinės boreliozės eiga būna pirminė progresuojanti. Sezoniškumas vėlyvai (lėtinei) Laimo ligos stadijai nebūdingas, nes ji prasideda praėjus mėnesiams ar metams nuo užsikrėtimo. Priešingai nuo pirmosios ir antrosios stadijos, vėlyvos (lėtinės) boreliozės prognozė nepalanki. Savaime nepasveikstama, o skyrus antibakterinį gydymą būklė dažniausiai pagerėja, bet visiškai nepasveikstama.
Nervų sistemos pažeidimas šioje stadijoje gali pasireikšti dviem sindromais: lėtiniu encefalomielitu arba lėtine periferine polineuropatija. Lėtinis encefalomielitas sudaro apie 0,1 proc. visų Laimo ligos atvejų. Manoma, kad lėtinis boreliozinis encefalomielitas nulemtas genetikos. Dažniausiai serga pagyvenę žmonės. Vaikams šis sindromas nebūdingas. Kadangi borelijos CNS jungiasi prie oligodendroglijos ląstelių, gaminančių mieliną, sergant borelioziniu encefalomielitu pakenkiama baltoji medžiaga.
Lėtiniam encefalomielitui būdinga pirminė lėtinė progresuojanti eiga. Garino, Bujadoux’o ir Bannwartho sindromas anamnezėje nurodomas tik kartais, o erkės įsisiurbimo ir EM ligoniai dažniausiai būna nepastebėję ar pamiršę. Būdingi neurologiniai simptomai – spinalinė ar cerebeliarinė ataksija, spazminės paraparezės ar tetraparezės, šlapimo pūslės inervacijos sutrikimas, psichikos sutrikimai, hemiparezė. Nugaros smegenų šaknelės esant šiam sindromui pažeidžiamos retai. Galvos skausmas nebūdingas. Iš galvos nervų dažniausiai pažeidžiamas n. vestibulocochlearis. Lėtinis boreliozinis encefalomielitas skirtinas nuo išsėtinės sklerozės.
Lėtinio polineurito dažnis tarp sergančių Laimo liga asmenų nėra tiksliai žinomas. Neretai jis pasireiškia kartu su lėtiniu atrofiniuakrodermatitu(acrodermatitis chronica atrophicans, ACA). Klinikiniai lėtinio polineurito požymiai – simetrinės distalinių galūnių dalių parestezijos, objektyviai nustatomi įvairūs jutimo sutrikimai. Motoriniai sutrikimai nebūdingi.
Labai retas neuroboreliozės sindromas, kuris gali būti II arba III ligos stadijoje, yra smegenų kraujagyslių vaskulitas ir insultas. Šis sindromas būdingas įvairaus amžiaus ligoniams, apie 1/3 atvejų pasireiškia jaunesniems negu 30 metų asmenims. Keletą mėnesių tęsiantis vangiai boreliozinio meningito klinikai, prasideda tranzitorinės išeminės atakos ir (ar) insultas, dažniausiai gumburo, pailgųjų smegenų ar tilto srityje.
Lėtinis artritas dažniausiai išsivysto kartojantis negydomo ūmaus artrito atakoms, gerokai retesnė pirminė progresuojanti lėtinio artrito eiga. Nustatyta, kad lėtinis artritas sergant borelioze dažniausiai išsivysto HLA-DRA4, HLA-DRB1*0401 ir HLA-DRB1*0101 haplotipus turintiems asmenims. Dažniausiai pažeidžiami kelių sąnariai. Sąnario funkcija labai sutrinka.
Lėtinio odos pažeidimo klinikinė išraiška – lėtinis atrofinisakrodermatitas(ACA).Šįsindromą sukelia B. afzelii, todėl jis paplitęs tik Europoje ir pasitaiko 1–2 proc. Laimo ligos atvejų. ACA dažniausiai serga pagyvenę asmenys, ypač moterys. Pažeidžiamos atviros kūno vietos, dažniausiai galūnių tiesiamųjų paviršių oda. Ligai būdingos dvi fazės – uždegimo-edemos ir atrofijos.Pirmojifazėtrunkaneilgai,jaibūdingasodosparaudimas ir edema, kurie pamažu pereina į metus ar dešimtmečius trunkančią bei progresuojančią odos atrofiją:epidermisirdermaišplonėja,odaprimenapergamentinį popierių, išryškėja kraujagyslių tinklas. Neretai ACA lydi polineuritas, kartais – miozitas ar lėtinis artritas.
Nors borelijų gali būti perduodama per placentą iš motinos vaisiui, įrodymų apie įgimtą boreliozę nėra. Gydoma EM jokio pavojaus vaisiui nesukelia.
Diagnostika. Periferiniame kraujyje sergant Laimo liga nebūna jokių pokyčių arba nustatomas šiek tiek padidėjęs ENG (mažiau negu 50 proc. ligonių) ir (ar) saikinga leukocitozė (apie 10 proc. atvejų). Ankstyvoje boreliozės diseminacijos stadijoje kartais aptinkamas padidėjęs kepenų fermentų aktyvumas kraujyje (ALT, AST, γGTP), labai retai – nedidelė proteinurija ir (ar) hematurija. Neuroboreliozei patvirtinti tiek antroje, tiek trečioje stadijoje būtina ištirti smegenų skystį. Jis būna uždegiminis 95 proc. neuroboreliozės atvejų. Neuždegiminis likvoras sergant NB gali būti tik dviem atvejais: II stadijoje, esant ankstyvai izoliuotai n. facialis parezei (dažniausiai vaikams), arba III stadijoje, esant lėtiniam polineuritui. Visais kitais atvejais likvore nustatoma nedaug ar vidutiniškai padidėjusi citozė (20–300 × 106/l), visada vyraujant limfocitams, per 75 proc. atvejų aptinkamas vidutiniškai padidėjęs baltymo kiekis (1,5–3 g/l), likvoro ir kraujo gliukozės santykis ir laktato kiekis likvore būna normalūs. Kartais, ligai užtrukus, gliukozės kiekis likvore gali būti nedaug sumažėjęs, o laktato – saikingai padidėjęs.
Išsivysčius ūmiam artritui ankstyvoje diseminacijos stadijoje nustatomi uždegiminiai sąnario skysčio pokyčiai – padidėjęs ląstelių skaičius (500–110 000/μl, dažniausiai apie 20 000/μl), dominuojant neutrofilams,padidėjęsbaltymokiekis(3–8g/dl),normali gliukozė. Sergant lėtiniu artritu radiologiniais tyrimais nustatoma sąnario destrukcija ir (ar) ankilozė. Atliekant sinovijos bioptato histologinį tyrimą nustatomi nespecifiniaipokyčiai,primenantysreumatoidinįartritą(sinovijoshipertrofija,kraujagyslių proliferacija, mononuklearinių ląstelių infiltracija).
Etiologinei boreliozės diagnostikai naudojama mikroskopija, polimerazių grandininė reakcija, antigeno, serumo baktericidinio aktyvumo testai ir kt. Borelijų pasėlis yra brangus ir ilgai trunkantis diagnostikos metodas, kadangi borelijos auga tik specialioje terpėje, specialiomis sąlygomis, be to, jos ilgai dauginasi. Esant įvairiems Laimo ligos sindromams, borelijų pasėlio jautrumas ne visada vienodas. Esant EM ar ACA, borelijos iš odos bioptatų išauginamos 80–90 proc. atvejų. Iš likvoro esant NB borelijas pavyksta išauginti tik apie 10 proc. atvejų. Todėl vienintelis klinikinėje praktikoje taikomas boreliozės diagnostikos metodas – serologiniai tyrimai, ieškant specifiniųantikūnų kraujyje, o esant NB – kraujyje ir likvore. Serologiniai tyrimai atliekami tik antroje ir trečioje Laimo ligos stadijoje. Pirmoji stadija, t. y. EM, nustatoma tik pagal klinikinius požymius. Jos metu antikūnų ieškoti netikslinga, nes daugiau nei 80 proc. ligonių jų dar nebūna atsiradę.
Pagrindinis serologinių tyrimų trūkumas, kad jie yra netiesioginiai, todėl neleidžia atskirti aktyvios infekcijos nuo buvusio kontakto su mikroorganizmu. Boreliozės atveju tai labai svarbu, kadangi endeminiuose rajonuose 5–10–30 proc. sveikų žmonių organizmuose yra antikūnų, susidariusių patekus borelijų, dėl buvusios subklinikinės infekcijos. Tačiau tai nėra vienintelė priežastis, apsunkinanti boreliozės serologinę diagnostiką. Laimo ligos serologija sudėtinga dėl pačių borelijų bei jų sukelto imuninio atsako ypatybių.
Patogeninės borelijų rūšys yra trys. Kiekviena rūšis turi po keletą serotipų, kurių antigenai skiriasi. Sergant borelijų antigenų sudėtis gali kisti. Be to, kai kurie borelijų baltymai yra panašūs į kitų spirochetų baltymus. Antikūnų, reaguojančių į įvairius borelijų baltymus, atsiranda nevienodu laiku. Kaip reakcija į vienus baltymus (žiuželinį, OspC) antikūnai susidaro ligos pradžioje, o kaip reakcija į kitus (p83/100, OspA, OspB) – gerokai vėliau. Todėl boreliozės serologiniai testai nėra standartizuoti ir neišvengiamai atsiranda skirtumų tarp skirtingose laboratorijose ir (ar) naudojant nevienodus diagnostikumus atliktų testų rezultatų.
Serologinei boreliozės diagnostikai naudojamas specifiniųIgMirIgGantkūnųnustatymas ELISA, rečiau – netiesioginės imunoflorescencijosmetodu.Kadangiimuninis atsakas į borelijas vystosi lėtai, jeigu pirmasis ELISA testas yra neigiamas, tolesnė taktika priklauso nuo esamų klinikinių ir epidemiologinių duomenų. Jeigu pagal klinikinę simptomatiką boreliozė abejotina ar mažai tikėtina, gydymas neskiriamas ir ELISA kartojamas po 1–1,5 mėnesio. Esant objektyviems, tipiškiems boreliozei klinikiniams simptomams ir realiai epidemiologinei anamnezei, skiriamas gydymas ir ELISA kartojamas po 1–1,5 mėnesio. Jeigu sirgta Laimo liga, visada susidaro IgG klasės antikūnų. Jeigu serokonversija neįvyko, vadinasi, įtarta liga buvo ne boreliozė. Seronegatyvi boreliozė būna ypač retai. Dažniausiai ji esti „pseudoseronegatyvi“, kai žmogaus imunitetas nepajėgia sintezuoti antikūnų arba kai jų per anksti ieškoma. IgM klasės antikūnų gali nesusidaryti skyrus tinkamą gydymą.
Boreliozei kur kas būdingesnė klaidingai teigiama serologija. Ji gali būti sergant kitomis spirochetų sukeltomis ligomis (sifiliu),periodontoligomis,sukeltomisT. denticola, autoimuninėmis ligomis. Esama ir nenustatytų priežasčių. Klaidingai teigiama boreliozės serologija ypač būdinga IgM klasės antikūnų: jų randama sergant ligomis, kurios indukuoja polikloninę B ląstelių aktyvaciją (citomegalinė infekcija, infekcinė mononukleozė ir kt.). Borelijos irgi gali sukelti polikloninę B ląstelių aktyvaciją, didesnę bendrojo IgM, antinuklearinių antikūnų, antikardiolipininių antikūnų, reumatoidinio faktoriaus, krioglobulinų sintezę. Kai Laimo ligos diagnozė kliniškai ir epidemiologiškai mažai tikėtina, bet gaunamas teigiamas ELISA testo rezultatas, atliekamas dviejų etapų serologinis tyrimas: ELISA ir imunoblotas („Western blot“ – WB). Pastarasis testas reikalingas klaidingai teigiamam ELISA rezultatui išaiškinti. WB tyrimu galima nustatyti IgM ir IgG klasės antikūnų. IgM WB laikomas teigiamu, jeigu randama antikūnų dviem iš trijų AG (23 kDa, 39 kDa, 41 kDa), IgG – kai aptinkami antikūnų penkiems iš dešimties AG (18kDa, 23 kDa, 28kDa, 30 kDa, 39 kDa, 41 kDa, 45 kDa, 58 kDa, 66 kDa, 93 kDa). WB IgM tyrimą rekomenduojama atlikti, kai simptomai tęsiasi ne ilgiau negu 4 savaites. Klinikiniams požymiams užsitęsus ilgiau, atliekamas IgG WB. Jeigu WB tyrimas neigiamas, ELISA laikomas klaidingai teigiamu. Jeigu WB tyrimas teigiamas, boreliozės serologija vertinama kaip teigiama. Labai svarbi tokiais atvejais ir ELISA IgG serokonversija. Naudojant šiuolaikinius ELISA IgG diagnostikumus II–III ligos stadijoje visada randama specifiniųIgG.Jeiper2–3mėnesiusnuoklinikos atsiradimo nuolat randama IgM nesant IgG serokonversijos, IgM yra neabejotinai klaidingai teigiamas.
Sergant borelioze susidarę antikūnai išlieka ilgai ir nerodo nei ligos aktyvumo, nei gydymo efektyvumo.
NB diagnostikos „aukso“ standartas – smegenų skystyje nustatyti pasigaminusius antikūnus. Šio metodo specifiškumasdidesnisnegu95proc.,jautrumasper90proc.Dažniausiai randama IgG, rečiau IgG ir IgM, labai retai tik IgM ar IgA antikūnų. Kai sergama lėtiniu encefalomielitu, smegenų skystyje randamą visų klasių imunoglobulinų. Sunkiausia diagnozuoti NB, kai ji pasireiškia tik n. facialis pareze, ypač vaikams. Jiems veidinio nervo parezė gali būti pirmasis ir vienintelis Laimo ligos požymis. Antikūnų kraujyje dažniausiai dar būna neatsiradę, o uždegiminių pokyčių likvore nebūna. Tokiu atveju boreliozinę n. facialis parezės kilmę galima nustatyti tik pakartojus antikūnų tyrimą po 1–1,5 mėnesio.
Lėtinio polineurito etiologinė diagnostika taip pat kartais būna gana sudėtinga. Jeigu jis pasireiškia kartu su ACA, boreliozinė polineurito kilmė akivaizdi. Kitais atvejais jo etiologiją įrodyti sunku. Kadangi pažeidžiama tik periferinė nervų sistema, nei uždegiminių pokyčių likvore, nei antikūnų produkcijos smegenų skystyje nebūna. Kraujyje rastų antikūnų diagnozei patvirtinti nepakanka, nes endeminėse vietovėse jų randama net iki 30 proc. gyventojų. Tokiu atveju diagnozę patvirtinti galima nustačius būdingus elektromiografiniusirnervobioptatopokyčius:pažeistąaksonądėldegeneracijos,perivaskulinės uždegiminės infiltracijos, nesant demielinizacijos požymių.
Jeigu NB išraiška yra smegenų kraujagyslių vaskulitas ir (ar) insultas, diagnozė nustatoma, nustačius uždegiminį likvorą, antikūnų kraujyje ir (ar) likvore ir atlikus smegenų kraujagyslių angiografiją.Tiriantmorfologiniuaspektunustatomasobliteruojantis vaskulitas ir uždegiminiai dangalų požymiai.
Smegenų skystyje produkuoti antikūnai yra ūminės infekcijos požymis tik tada, kai kartu yra objektyvūs klinikiniai simptomai ir uždegiminiai pokyčiai likvore. Išgydžius NB ar pasveikus savaime, kai jau nebėra uždegiminių pokyčių likvore, antikūnai dar kurį laiką lokaliai produkuojami. Jei kartu yra klinikiniai požymiai, jie vertintini kaip liekamieji reiškiniai, o ne kaip aktyvi infekcija, ir antibakterinis gydymas neskirtinas. NB pradžioje gali būti tik uždegiminis likvoras, o antikūnų dar nerandama. Tokiu atveju tyrimas kartotinas po mėnesio.
Esant NB apie 20 proc. atvejų vyksta tik vietinė antikūnų produkcija smegenų skystyje, o sisteminio atsako kraujyje nėra.
Įvertinus visus boreliozės serologinio tyrimo ypatumus, svarbiausiu Laimo ligos diagnozės kriterijumi laikoma klinika. Serologinis tyrimas patvirtina diagnozę, tik esant klinikiniams ir epidemiologiniams požymiams. Klinikiniai ligos požymiai turi būti objektyvūs. Vien subjektyvūs nusiskundimai ir teigiama serologija Laimo ligos nepatvirtina. Vadovaujantis subjektyviais nusiskundimais ir nustačius antikūnų kraujyje boreliozės diagnozė nustatoma per dažnai, o kitos ligonių nusiskundimus lemiančios ligos lieka nenustatytos ir negydomos.
Gydymas. Nors, esant daugumai Laimo ligos sindromų, pasveikstama savaime, antibakterinis gydymas būtinas. Gydymo tikslas – pagreitinti simptomų regresavimą ir neleisti ligai pereiti į tolimesnes stadijas.
Ankstyva lokalizacijos stadija. Pirmiausia pasirenkamas preparatas – geriamasis doksiciklinas (po 100 mg 2 kartus per parą), išskyrus vaikus iki 8 metų ir nėščias moteris, kuriems rekomenduojama skirti geriamojo amoksicilino po 500–1 000 mg 3 kartus per parą. Esant alergijai šiems antibiotikams, galima skirti geriamojo cefuroksimo po 500 mg 2 kartus per parą. Azitromicinas skirtinas, tik jei pacientas negali vartoti nė vieno iš pirmiau minėtų antibiotikų. Per pirmas 24 antibakterinio gydymo valandas apie 15 proc. pacientų ligos simptomai sustiprėja dėl Jarischo ir Herxheimerio reakcijos, kuri kyla borelijoms žūstant. Vartojant doksicikliną galimas bėrimas, sukeltas fotosensibilizacijos saulei. Ankstyvoje Laimo ligos lokalizuotoje stadijoje rekomenduojama 14 (10–21) dienų gydyti antibiotikais.
Ankstyva diseminacijos stadija. Neuroboreliozė gydytina doksiciklinu, penicilinu G ir trečiosios kartos cefalosporinais. Patikimų duomenų, kuris iš šių antibiotikų efektyviausias, nėra. Jeigu pažeidžiama periferinė nervų sistema (n. facialis parezė), skiriami geriamieji vaistai (doksiciklinas po 200 mg 1 kartą per parą). Jeigu yra meningitas (ar encefalitas), vaistai skiriami į veną (penicilino G po 20 mln. VV per parą per 4–6 kartus, ceftriaksonopo2g1kartąperparąarbacefotaksimopo2g3kartusperparą).Gydymo kurso trukmė – 14 (10–30) dienų. Visoms ankstyvosios diseminuotos neuroboreliozės klinikinėms formoms gydyti Europos šalyse vis dažniau skiriamas gerokai pigesnis ir efektyvumu intraveniniams vaistams prilygstantis doksiciklinas. Šis vaistas labai gerai praeina į CNS, nes jam būdingos lipofilinėssavybės.Ankstyvaidiseminuotai neuroboreliozei gydyti doksiciklino skiriama po 200 mg 2 kartus per dieną pirmas tris dienas, vėliau – po 200 mg 1 kartą per dieną 21 (14–30) dieną.
Gydymo efektyvumas vertinamas pagal klinikinių simptomų regresavimą ir uždegiminių pokyčių likvore mažėjimą. NB gydymas laikomas efektyviu, jeigu skausmo sindromas praeina per 7–10 dienų, objektyvi neurologinė simptomatika regresuoja per 3 mėnesius, citozė likvore normalizuojasi per 6 mėnesius. Padidėjęs baltymo kiekis likvore ir antikūnų gamyba smegenų skystyje baigus gydyti gali dar kurį laiką išlikti. Antibakterinis NB gydymas tuo efektyvesnis, kuo anksčiau nuo simptomų atsiradimo jis paskiriamas.
Artritas gydomas doksiciklinu (alternatyva – amoksicilinas) arba ceftriaksonuįveną 21 (14–30) dieną.
I–II°AV blokada (karditas) gydoma geriamaisiais antibiotikais, III° – intraveniniais 21 (14–30) dieną. Kartais laikinai prireikia stimuliatoriaus. Antrinės daugybinės EM gydomos kaip neuroboreliozė.
Vėlyvoji (lėtinė) stadija. Neuroboreliozę šioje stadijoje rekomenduojama gydyti ceftriaksonu, cefotaksimu arba penicilinu į veną, skiriant tokias pat dozes, kaip ir ankstyvoje diseminacijos stadijoje, tačiau gydoma 21–30 dienų. Netikslinga gydyti vaistų deriniais, gydyti ilgiau negu 4 savaites arba keisti vieną antibiotiką kitu, nes antrinis borelijų atsparumas antibiotikams nesivysto. Šios stadijos patogenezė nevisiškai aiški. Manoma, kad svarbus vaidmuo tenka imunopatologiniams mechanizmams, todėl antibiotikai neretai tik pagerina būklę, bet ne visiškai išgydo.
Lėtiniam artritui gydyti rekomenduojamas geriamojo (doksiciklino, amoksicilino) ar intraveninio (ceftriaksono)antibiotiko21 (14–30) dienos gydymo kursas. Po tokio gydymo kurso sąnario skystyje niekada nepavyksta aptikti borelijų, netgi taikant tokius modernius tyrimo metodus kaip polimerazių grandininę reakciją. Deja, artrito simptomai kartais išlieka dėl vykstančių genetikos nulemtų imunopatologinių mechanizmų. Tokiais atvejais skirtinas simptominis gydymas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir (ar) gliukokortikoidais. Kartais artrito simptomai gerokai susilpnėja po artroskopinės sinovektomijos.
Lėtinis atrofinisakrodermatitas(ACA)gydomasdoksiciklinu,amoksicilinuarceftriaksonu 21 (14–30) dieną.
Visų Laimo ligos stadijų ir klinikinių formų gydymas pateiktas 2.20.2 lentelėje.
Nėščioms moterims taikytinas standartinis Laimo ligos gydymas, priklausomai nuo stadijos ir klinikinės formos, išskyrus gydymą doksiciklinu.
Visose Laimo ligos stadijose po tinkamo gydymo antibiotikais gali likti nuovargis, galvos, raumenų skausmai, dizestezija, atminties, nuotaikos, miego sutrikimai. Šie nusiskundimai yra vadinami sindromu, pasireiškiančiu po Laimo ligos. Jų patogenezė nevisiškai aiški. Netikslinga skirti antibakterinį gydymą, pasireiškus sindromui po Laimo ligos, nes tai nėra aktyvi infekcija. Negydomi arba gydomi simptomiškai šie simptomai praeina per pusę metų. Jeigu simptomai užsitęsia ilgiau, būtina ieškoti kitos jų priežasties. Laimo liga, kaip ir bet kuri infekcija, gali sukelti lėtinio nuovargio sindromą arba fibromialgiją.
Laimo liga labai efektyviai gydoma antibiotikais, išskyrus trečiąją ligos stadiją. Pagrindinė nesėkmingo Laimo ligos gydymo priežastis – neteisinga diagnozė. Dažniausiai nereikalingas antibakterinis gydymas skiriamas dviem atvejais: kai subjektyvūs simptomai ir teigiamas serologinis tyrimas, nesant objektyvių sistemų pokyčių, vertinami kaip Laimo liga ir kai gydomas po Laimo ligos pasireiškiantis sindromas.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Laimo ligos epidemiologinės priežiūros principai analogiški kaip ir erkinio encefalito. Nespecifinė erkių platinamų ligų profilaktikaaprašyta skyriuje „Erkinis encefalitas“. Kadangi užsikrėtimo Laimo liga rizika yra tuo didesnė, kuo ilgiau erkė išbūna įsisegusi į žmogaus odą, svarbu dažnai apžiūrėti kūną ir nurinkti erkes nuo įsisiurbimo nepraėjus 48 val. Tirti, ar nurinktos erkės yra borelijų nešiotojos, netikslinga. Netgi nustačius, kad erkė yra infekuota, nėra jokio pagrindo teigti, kad borelijas ji perdavė žmogui, ir neįmanoma nuspėti, ar infekuotas žmogus susirgs. Serologinis tyrimas, kuriuo nustatoma, ar susidarė antikūnų nuo Laimo ligos sukėlėjų, nei po erkės įsisiurbimo, nei praėjus 1–2 mėnesiams, atlikti netikslinga. Nustatyta, kad 200 mg doksiciklino dozė po erkės įsisiurbimo yra efektyvi, jeigu erkė išbuvo įsisiurbusi 36–72 valandas. Jeigu erkė išliko įsisiurbusi ilgiau nei 72 valandas ar trumpiau nei 36 valandas, doksicikliną skirti netikslinga. Doksiciklinas efektyvesnis įsisiurbus nimfai ir tada, kai nuimant ji jau buvo visiškai pasimaitinusi. Įvertinus visus vienkartinės doksiciklino dozės skyrimo pranašumus ir trūkumus ir tai, kad tikimybė susirgti Laimo liga įsisiurbus erkei labai maža, o laiku pradėtas gydymas labai efektyvus, įsisiurbus erkei profilaktiškai vartoti antibiotikus Europoje nerekomenduojama netgi didelio endemiškumo regionuose.
1998–1999 metais JAV buvo sukurtos dvi rekombinantinės OspA Laimo ligos vakcinos, tačiau jos netapo populiarios. Kadangi vakcinų buvo parduodama mažai, 2002 m. jas nustota gaminti. Kadangi Europoje ir JAV paplitusios skirtingos borelijų rūšys, ši vakcina Europoje nebuvo vartojama.