Leišmaniozė

R. Matulionytė


Leišmaniozė (Leishmaniosis) – tai pirmuonies Leishmania genties padermių sukeliama lėtinių parazitinių ligų grupė. Infekcija gali būti lokalizuota odoje ar gleivinėse (leismaniosis cutanea) arba išplitusi retikuloendotelinėje sistemoje (leismaniosis visceralis). Dažniausiai tai Phlebotominae moskitų perduodama zoonozė, endemiškai išplitusi Pietų Europos, Azijos, Afrikos ir Amerikos regionuose. Ligos sinonimai: kala-azar, tropinė splenomegalija, Dum-Dum karštligė ir kt.
Etiologija. Sukėlėjai – leišmanijos. Leishmania yra Protozoa tipo, Flagella klasės, Trypanosomidae šeimos atstovas. Leishmania, kaip ir Trypanosoma, gentys priklauso Kinetoplastida eilei. Pastarąją sudaro žiuželiniai pirmuonys, turintys būdingą užbranduolinę DNR masę, vadinamą kinetoplastu.
Leishmania parazitai skirstomi į dvi dideles grupes: Naujojo Pasaulio Leishmania spp. ir Senojo Pasaulio Leishmania spp. Artimai susijusios padermės grupuojamos į kompleksus (5.9.1 pav.). Išskirta daugiau kaip 20 Leishmania rūšių. Dauguma jų patologiją sukelia stuburiniams gyvūnams (dažniausia graužikams, laukiniams ir naminiams šuniniams), žmogus užsikrečia atsitiktinai, kai patenka į endemijos zoną. Leishmania donovani (L. donovani) ir Leishmania infantum (L. infantum) sukelia visceralinę leišmaniozę, o Leishmania major (L. major) ir Leishmania tropica (L. tropica) – odos leišmaniozę.
Epidemiologija. Leišmaniozė endemiškai paplitusi 88 šalyse, visuose žemynuose – Kinijoje, Indijoje, Pakistane, Pietvakarių Azijoje (įskaitant Iraną ir Afganistaną), pietiniuose buvusios Sovietų Sąjungos regionuose, Viduržemio jūros pakrantės, Afrikos į pietus nuo Sacharos savanos regionuose, Sudane, Etiopijos ir Kenijos aukštumose, Namibijoje, Dominikos Respublikoje, Meksikoje, Centrinės ir Pietų Amerikos šalyse (išskyrus Čilę ir Urugvajų), išskyrus Antarktidą. Neseniai leišmanija nustatyta Australijoje kengūroms. Manoma, kad ligos atvejų pasaulyje gali būti apie 12 mln., kasmet naujai suserga 2 mln. žmonių. Sergamumas leišmanioze nuolat didėja. 1984–1995 m. Pietų ir Rytų Sudane vyko didelė vidaus organų leišmaniozės epidemija, sukelta L. donovani, kuriai palankias sąlygas sudarė šalyje įsigalėjęs badas, pilietinis karas ir ekologiniai pokyčiai. Europoje 20–70 proc. vidaus organų leišmaniozės atvejų, dažniausiai sukeliamų L. infantum, esti kartu su ŽIV infekcija, o 1,5−9 proc. AIDS pacientų serga vidaus organų leišmanioze. ŽIV ir Leishmania bendros infekcijos atvejų nuolat daugėja Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Indijoje ir Bangladeše žmonės yra L. donovani infekcijos šaltiniai ir šeimininkai. Nors dažniausiai leišmanioze serga endeminių zonų gyventojai, ji pasitaiko ir keliautojams, net jei endemijos rajonuose jie praleidžia mažiau kaip savaitę.
Leišmanijas perduoda mažų, 3−4 mm dydžio, plaukuotųjų moskitinių uodų patelės. Senojo Pasaulio leišmanijų pernešėjai priklauso Phlebotomus genčiai, Naujojo Pasaulio pernešėjai priklauso Lutzomyia ir Psychodopygus gentims. Dauguma šių moskitų kraują čiulpia tamsiuoju paros metu, tačiau kai kurie Pietų Amerikos leišmanijų pernešėjai krauju maitinasi dienomis.
Vienuose geografiniuoserajonuoseligapaplitusikaimuose,kituose– miestuose bei priemiesčiuose. Leišmanijų pernešėjų skrydžio potencija maža, todėl sukėlėjams cirkuliuoti bei perduoti palankios sąlygos susidaro tik vietovėse, kuriose yra užsikrėtusių gyvūnų.
Be tradicinių plitimo būdų, leišmaniozė gali būti perduota naudojant nesterilias injekcines adatas, perpilant kraują, vertikaliuoju per placentą ar lytiniu keliu.
Patogenezė. Leishmania egzistuoja kaip dvi morfologinės formos: kaip viduląstelinis patogenas žinduolių makrofaguose ir kaip užląstelinis promastigotas moskito žarnyne. Skiriamos dvi odos leišmaniozės gyvenimo ciklo stadijos: žiuželinė (promastigotinė) ir bežiuželinė (amastigotinė). Amastigotai dauginasi šeimininko ląstelėse dalydamiesi pusiau ir jas sunaikina. Paskui puola naujas ląsteles.
Leišmanijų patenka į organizmą įkandus moskitui, kuris įšvirkščia sukėlėjų. Įkandimo vietoje po kelių dienų ar savaičių susiformuoja papulė ar žaizdelė. Toje vietoje leišmanijos dauginasi. Esant visceralinei leišmaniozei, sukėlėjai hematogeniniu keliu išplinta organizme ir fiksuojamiretikuloendotelinėje sistemoje (kaulų čiulpuose, limfiniuosemazguose,kepenyse,blužnyje). Ten vyksta nekroziniai ir degeneraciniai procesai, susikaupia leišmanijų, išveši jungiamasis audinys. Pažeidus kraujodaros organus prasideda hipergamaglobulinemija, leukopenija, nes mažėja granulocitų ir vystosi anemija.
Pagal klinikinius simptomus, sukėlėjo savybes, geografinį paplitimą, epidemiologinius veiksnius skiriama vidaus organų (visceralinė) ir odos leišmaniozė.
Kai neužsikrėtęs moskitas įkanda infekuotam šeimininkui, įsiurbiama makrofaguose esančių amastigotų. Pastarieji moskito žarnyne per 4–14 dienų transformuojasi atgal į metaciklinius promastigotus, kurie toliau migruoja moskito burnos link ir tuo baigiamas gyvybinis ciklas.
Leišmanijų infekuoti makrofagai gamina nitrito oksidą, naikinantį Leishmania spp., tačiau parazitas šį įgimtą gynybos mechanizmą specifiškai slopina, todėl toliau gali daugintis makrofagų fagolizosomose (parazitoforinėse vakuolėse). Parazitų išgyvenimą jose skatina jų sekretuojamos geležies superoksido dismutazė ir rūgštinė fosfatazė. Infekuotiems makrofagams sprogus, išsilaisvinę amastigotai fagocituojami kitų mononuklearinių ląstelių. Tiriant gyvūnus nustatyta, kad imlumą infekcijai lemia dviejų T limfocitų „pagalbininkų“ pogrupių – TH1 ir TH2 – aktyvumas.
Nors infekcijos pobūdį daugiausia lemia Leishmania rūšis, šeimininko ląstelinio imuniteto būklė taip pat turi įtakos infekcijos eigai. Nuo to ir priklauso, ar bus klinikinė, ar subklinikinė infekcijos eiga; vidaus organų, odos ar gleivinių forma; maži ar difuziniai pažeidimai; visiškas ar dalinis atsakas į gydymą.
Klinika. Dauguma Leishmania sukeltų infekcijų simptomų nesukelia. Kai eiga simptominė, liga dažniausiai prasideda po 7–10 dienų inkubacijos periodo, bet gali atsirasti net po keleto metų.
Odos leišmaniozė. Daugiau kaip 90 proc. visų odos leišmaniozių registruojama Saudo Arabijoje, Irane, Afganistane, Brazilijoje ir Peru. Odos formą sukelia mikroorganizmai, priklausantys L. mexicana ir L. braziliensis kompleksams, bei trys negrupuojamos padermės – L. tropica, L. major ir L. aethiopica. Inkubacijos periodas trunka nuo savaitės iki mėnesių po moskito įkandimo.
Lokalizuota odos leišmaniozė (LOL). Iš pradžių susiformuoja raudona papulė atviros odos plote moskito įkandimo vietoje, kuri didėja ir transformuojasi į opą su granuliacinio audinio pagrindu ir iškilusiais nelygiais kraštais. Opa dažniausiai neskausminga, išskyrus antrinės infekcijos atvejus, oda aplink ją nesustorėja. Kartais būna lokali limfadenopatija, ypač ankstyvojoje ligos stadijoje. Pasitaiko dauginių pažeidimų, išsidėstančių limfotakos kryptimi. Retsykiais susidaro mazgai, žvynelinės ar karpų pobūdžio pažeidimai.
Dažniausiai nuo LOL pasveikstama savaime. Pasveikimo greitis priklauso nuo ligą sukėlusios Leishmania rūšies ir šeimininko imuninės reakcijos. Pasveikus dažnai lieka hipopigmentinis įdubęs randas.
Du pagrindiniai LOL sukėlėjai Senajame Pasaulyje yra L. major ir L. tropica. L. aethiopica taip pat gali sukelti LOL. L infantum, dažniausiai sukelianti vidaus organų leišmaniozę, atsitiktinai gali išprovokuoti ir odos formas. Naujajame Pasaulyje odos pažeidimus daugiausia sukelia L. braziliensis, L. peruviana, L. guyanensis, L. panamensis, L. mexicana ir L. amazonensis. L. chagasi, dažniausiai susijusi su vidaus organų leišmanioze, kaip ir L. infantum, taip pat gali lemti odos formas.
Senojo Pasaulio odos leišmaniozei būdingi keli bruožai, priklausantys nuo sukėlėjo rūšies.
Kai ligą sukelia L. major, susiformuoja eksudacinė „drėgna opa“, pripildyta balto pūlingo eksudato. Po dažniausiai trumpo inkubacijos periodo, trunkančio nuo savaitės iki 2 mėnesių, gana greitai ji padidėja iki 6 cm skersmens dydžio. Pasveikstama savaime per taip pat trumpą laiką, dažniausiai per 6 mėnesius. Dažni dauginiai pažeidimai.
L. tropica sukeltos opos vystosi lėčiau. Inkubacijos periodas – nuo 2 mėnesių iki 2 metų, o opos dydis retai viršija 2 cm. Būdinga „sausa opa“, kurios centre yra randas ir nėra eksudato. Būna vienas pažeidimas, bet gali susidaryti ir daugiau jų. Jei pasveikstama savaime, tai įvyksta lėčiau, per 1–2 metus. Galimi recidyvai.

L. aethiopica sukeltas pažeidimas dažniausiai esti veido srityje, aplink gali būti papulių, tampančių mazgais ar plokštelėmis. Uždegiminiai požymiai paprastai nėra stiprūs, bet eiga labiau užsitęsusi, palyginti su kitų Leishmania padermių sukeltomis ligos formomis, o pasveikstama lėtai, per keletą metų.
Naujojo Pasaulio odos leišmaniozės pokyčius sunku diferencijuoti pagal ją sukėlusią leišmanijos padermę.
Recidyvuojanti leišmaniozė. Tai nedažnas sindromas, kurį Vidurinių Rytų regione sukelia L. tropica. Kai po pirminio pasveikimo lieka mikroorganizmų, aplink rando kraštus susidaro naujų papulių. Šios papulės išopėja, sugyja, o vėliau vėl susidaro.
Difuzinė odos leišmaniozė (DOL). Tai retas sindromas, kurį dažniausiai sukelia L. aethiopica, L. mexicana ir L. amazonensis. Pirminis pažeidimas neišopėja, o amastigotai vėliau diseminuoja į kitų odos zonų makrofagus. Mazgų ir plokštelių formos pažeidimų dažniausiai susiformuoja veido ir galūnių tiesiamųjų raumenų srityse.
Gleivinių leišmaniozė. Aptinkama tik Naujajame Pasaulyje ir daugiausia susijusi su L. braziliensis. Praėjus mėnesiams ar metams nuo pasveikimo po pirminio odos pažeidimo dėl hematogeninės ar limfinėsdiseminacijosleišmaniozėgalirecidyvuotipažeidimu distalinės gleivinės zonoje. Tai eroziniai pažeidimai, susidarantys daugiausia nosies arba burnos gleivinėje, rečiau – skruostų, žiočių, gomurio, antgerklio, gerklų, balso stygų, trachėjos ir genitalijų gleivinėse. Susidarius erozijų ir opų, gali perforuoti nosies pertvara, sugriūti gomurio struktūros, pradėti kraujuoti gleivinės, išsivystyti odinofagija, disfonija, kvėpavimo distresas.
Vidaus organų leišmaniozė (VOL). VOL sukelia trys L. donovani komplekso parazitai: L. donovani, L. infantum ir L. chagasi, kurių amastigotai diseminuoja retikuloendotelinėje sistemoje. Infekcija dažnai simptomų nesukelia arba eiga būna lengva, bet kartais palaipsniui išsivysto sunki liga, žinoma kala-azar pavadinimu. Ši forma labiausiai paplitusi Bangladeše, Indijoje, Sudane ir Brazilijoje. L. infantum ir L. chagasi sukelta infekcija paprastai serga vaikai iki 10 metų bei imunodeficitobūklėsasmenys.L. donovani leišmaniozė reiškiasi paaugliams ir jauniems suaugusiesiems. Vidutinė inkubacinio periodo trukmė 4–6 mėnesiai, bet gali būti nuo 10 dienų iki keleto metų.
Visų trijų padermių sukeltai VOL būdingi penki simptomai: hepatosplenomegalija, karščiavimas, kacheksija, pancitopenija, hipergamaglobulinemija. Nemažai daliai pacientų nebūna pirminio odos pažeidimo. Ligos pradžia gali būti laipsniška ar ūminė. Kai kuriems pacientams, ypač Afrikoje, nustatoma limfadenopatija.
Būdingas VOL odos požymis – žemės spalvos oda (terminas kala-azar reiškia „juodoji liga“), ypač Indijoje. Gali būti difuziškai išplitusių mazginių odos, gleivinės pažeidimų. Esant trombocitopenijai, gali susidaryti petechijų, galima ekchimozė, kraujavimas iš dantenų.
Ligai progresuojant, pažeidžiamas virškinamasis traktas, todėl pasireiškia viduriavimas, malabsorbcija, hipoalbuminemija, periferinė edema, kacheksija ir išsekimas.

Dėl neutropenijos pakitus imunitetui susidaro sąlygos antrinei infekcijai, kuri neretai išsivysto vėlyvose ligos stadijose.
ŽIV užsikrėtusiems asmenims (ypač jei CD4 limfocitų yra < 200 ląst./mm3), gliukokortikoidus vartojantiems, organų transplantacijų ar timektomiją patyrusiems pacientams VOL reiškiasi kaip oportunistinė infekcija. Kai kuriose Europos endemijos zonose (Ispanijoje, Prancūzijos pietuose, Italijoje) dažna bendra ŽIV ir leišmaniozės infekcija, ypač intraveninių narkotikų vartotojams. Keliautojai gali susirgti praėjus daugeliui metų nuo buvimo endemijos zonoje. Dėl ypatingo imuninės sistemos vaidmens vystantis leišmaniozei ŽIV užsikrėtę pacientai serga sunkesnėmis leišmaniozės formomis, nesvarbu, ar ji naujai įgyta, ar reaktyvavusi. Ligos raiška dažnai netipinė: klinikiniai simptomai neapibrėžti, laboratoriniai požymiai mažiau ryškūs, hepatosplenomegalijos nėra ar ji nestipri.
Viscerotropinė leišmaniozė. Viscerotropinę leišmaniozę sukelia L. tropica. Šis sindromas pirmąkart nustatytas Amerikos kariams, buvusiems Persijos įlankoje 1990–1991 m. Nustatyti būdingi požymiai: karščiavimas, lėtinis nuovargis, silpnumas, kosulys, protarpinis viduriavimas ir pilvo skausmas, prasidėję praėjus iki 7 mėnesių po atvykimo į endemijos zoną. Stebėta limfadenopatija ir nestipri hepatosplenomegalija, tačiau L. tropica būdingo odos išopėjimo nebuvo.
Po kala-azar (vidaus organų leišmaniozės) išsivysčiusi odos leišmaniozė (PKOL). Tai sindromas, kuris atsiranda išgydžius ar gydant L. donovani sukeltą vidaus organų leišmaniozę. Jam būdingas generalizuotas papulinis ar mazginis odos bėrimas, primenantis raupus. Afrikoje PKOL prasideda gydant ar tik baigus gydyti. Papulinio bėrimo plotai išsidėsto daugiausia veido ir viršutinių galūnių srityse, o tai greičiausiai susiję su imuniniu atsaku į odos parazitus. Bėrimas išnyksta per keletą mėnesių be specifiniogydymo. Indijoje PKOL prasideda po dvejų ir daugiau metų nuo gydymo pabaigos. Bėrimas įvairių formų: hipopigmentinės makulės, mazgai, karpos ar papilomatoziniai pažeidimai. Jis lėtai progresuoja ir retai išnyksta be gydymo.
Diagnostika. Leišmaniozė įtariama vadovaujantis klinikiniais požymiais bei serologiniais ir odos testais, bet patvirtinama tik radus ar išauginus parazitą.
Nespecifiniailaboratoriniaipožymiai sergant VOL – pancitopenija ir hipergamaglobulinemija. Anemiją sukelia hemolizė, hipersplenizmas, kraujavimas ir kaulų čiulpų slopinimas. Hipergamaglobulinemiją lemia polikloninė B ląstelių aktyvacija. Galimi pakitę kepenų funkcijos rodikliai, hipoalbuminemija bei hiperbilirubinemija. Neretai nustatomas cirkuliuojantis reumatoidinis faktorius bei imuniniai kompleksai, todėl gali išsivystyti glomerulonefritas.
Leishmania spp. gali būti išskirta iš retikuloendotelinių audinių arba odos bei gleivinių aspiracijos ar biopsijos medžiagos. Atliekant histologinį tyrimą matyti nuo suformuotų granulomų, kuriose yra daug limfocitų ir nedaug amastigotų, iki audinių makrofaguose randamų gausių amastigotų su nedaug limfocitų.
Diagnozuojant visceralinę leišmaniozę ieškoma leišmanijų periferiniame kraujyje, limfmazgių punktatuose, kaulų čiulpuose. Odos leišmaniozei nustatyti daromas tepinėlis iš pažeistų vietų (opų ar mazgelių) ir ieškoma bežiuželinių formų. Leishmania matoma kaip apvalus ar ovalus 2–3 μm skersmens viduląstelinis parazitas. Dažoma Giemsos, Wrighto būdais arba hematoksilinu ir eozinu. Tuomet parazitas turi didelį, purpurinės spalvos, ekscentriškai esantį branduolį, mėlyną citoplazmą ir būdingą mažą pailgą raudonos spalvos mitochondrijų struktūrą, vadinamą „kinetoplastu“. Ši struktūra padeda leišmanijas atskirti nuo histoplazmų.
Kultūrai auginti medžiaga sėjama į NNN (Novy, MacNeal, Nicolle) ar skystas veršelio kraujo serumo turinčias terpes. Leishmania auga 26–28 °C; sunkios infekcijos atveju promastigotai gali būti identifikuotiperkeletą dienų, tačiau, kai parazitemija maža, prireikia keleto savaičių, todėl kultūras būtina išsaugoti mažiausiai 4 savaites.
Leišmanijos rūšis nustatoma naudojant rūšiai specifiniusmonokloniniusantikūnus, izoenzimus, atliekant DNR hibridizaciją PGR metodu ar specifiniuskinetoplastų DNR testus. Dauguma šių tyrimų taikomi tik mokslo tikslais.
Sergant VOL, mikroskopiniai mėginiai diagnostiniu aspektu svarbiausi, kai medžiagos paimama iš blužnies, tačiau procedūra gali komplikuotis blužnies plyšimu. Dažniausiai atliekamas kaulų čiulpų aspirato tyrimas, kuris, kaip ir tiriant kepenų medžiagą, būna teigiamas 70–85 proc. ligonių.
Serologiniai tyrimai. Nedideli antikūnų, susidarančių esant leišmanijų, titrai nustatomi tik kiek daugiau kaip 50 proc. odos leišmanioze sergančių pacientų. Sergant VOL dažnai nustatomi dideli serologiniai titrai, tačiau serologiniai tyrimai nėra nei pakankamai jautrūs, nei pakankamai specifiški leišmaniozės diagnozei pagrįsti ar paneigti.
Antikūnų nustatymas netiesioginės imunofluorescencijosbūdu yra jautrus ir grupei specifiškas tyrimas. Panašaus jautrumo yra imunofermentinis (ELISA) ir tiesioginės agliutinacijos metodai. Klaidingai teigiamos kryžminės serologinės reakcijos galimos sergant raupsais, tuberkulioze, žmonių amerikine tripanosomoze (Chagaso liga), afrikine tripanosomoze, maliarija ir šistosomiaze.
Montenegro reakcija (arba Leishmanin odos testas) atliekama odos reaktyvumui nustatyti naudojant fenolizuotą promastigotų suspensiją. Jis taikomas tik epidemiologiniais tikslais.
Diferencinė diagnostika. Pagal klinikinius simptomus leišmaniozę dažnai sunku atskirti nuo kitų infekcinių ligų. Ūminė forma gali būti supainiota su maliarija, vidurių šiltine, dėmėtąja šiltine, ūmine žmonių amerikine tripanosomoze (Chagaso liga), ūmine šistosomoze, miliarine tuberkulioze, amebiniu kepenų abscesu. Poūmė arba lėtinė vidaus organų leišmaniozė gali klaidingai būti palaikyta brucelioze, histoplazmoze, infekcine mononukleoze, limfoma, leukemija, žiedine mieloidine metaplazija, hepatosplenine šistosomiaze, užsitęsusia Salmonella bakteriemija. Maliarijos regionuose reikėtų diferencijuoti tropinę splenomegaliją ir lėtinę maliariją. Po kala-azar išsivystanti odos leišmaniozė turi būti diferencijuojama nuo raupsų, frambezijos ir sifilio.
Gydymas. Leišmaniozė gydoma pentavalentiniais antimoniniais junginiais, pentamidinu arba amfotericinu B. Imuniteto būklė labai svarbi gydymo prognozei: nesant adekvataus imuninio atsako gydymas dažnai esti nesėkmingas, dažni atkryčiai.
Odos leišmaniozę, ypač Senojo Pasaulio parazitų sukeltos formos, ne visuomet būtina gydyti, nes galima pasveikti savaime. Tačiau išplitę, daugybiniai, smarkiai progresuojantys ar kosmetiniu atžvilgiu (pvz., veido srities) nepalankūs pažeidimai yra gydomi. Sergant Naujojo Pasaulio pirmuonių sukelta leišmanioze, ypač jei tose šalyse paplitusi L. brasiliensis, gydymas rekomenduojamas, nes manoma, kad pirminių pažeidimų terapija sumažina antrinio gleivinių pažeidimo riziką.
Priešingai, simptominė VOL negydoma dažnai baigiasi mirtimi. Jei gydymas padeda, savijauta pagerėja per savaitę nuo gydymo pradžios, nors blužnies padidėjusi gali išlikti mėnesiais.
Pentavalentiniai antimonio junginiai. Juos sudaro du preparatai: natrio antimonilgliukonatas (arba natrio stibio gliukonatas, Pentostam) ir N metilgliukamino antimoniatas (arba megliumino antimoniatas, Glucantime). Jie blokuoja parazito glikolizės fermentus ir yra pirmiausia pasirenkami preparatai odos, gleivinių ir vidaus organų leišmaniozei gydyti.
Vaistų skiriama parenteraliai. Injekcijos į raumenis skausmingos. Sergant Senojo Pasaulio odos leišmanioze, gali būti sėkmingai gydoma injekcijas skiriant į pažeidimo vietą. Kai terapija intraveninė, skiriama po 20 mg/kg per parą per 2 kartus atskiedus 120 ml infuzinio tirpalo. Lašinama ne trumpiau kaip 2 val. Stebima paciento EKG. Odos leišmaniozė gydoma 20 dienų, VOL ir gleivinių infekcija – 28 dienas. Rekomenduojama kartu su antimonio junginiais skirti ir pentoksifilinopo400mggerti3kartusper parą 30 dienų.
Nestiprūs nepageidaujami reiškiniai – pykinimas, vėmimas, mialgijos, artralgijos, galvos skausmas, silpnumas – gana dažni. Kartais galimos sunkesnės nuo dozių priklausomos reakcijos – leukopenija, agranulocitozė, trombocitopenija, elgsenos sutrikimai, EKG pokyčiai. Aprašyti inkstų nepakankamumas, proteinurija, kepenų ir kasos fermentų suaktyvėjimas.
Nuo lokalizuotos odos leišmaniozės pentavalentiniais antimonio preparatais gydomi pacientai sveiksta vangiai, bet retai gydoma ilgiau kaip 20 dienų, o reepitelizacijos procesas tęsiasi ir jį baigus. Visiškai pasveiksta 68–100 proc. ligonių.
Kai vidaus organų leišmanioze serga nesutrikusio imuniteto anksčiau negydyti asmenys, pasveiksta 90–95 proc. jų, išskyrus Indiją, kur L. donovani atsparumas antimonio preparatams siekia 30 proc.
Pentamidino izetionatas. Alternatyvus vaistas. Tai aromatinio diamidino darinys, inhibuojantis dihidrofolato reduktazę ir sustabdantis parazitų aerobinės glikolizės procesą. Preparatas blogai rezorbuojasi per virškinamąjį traktą, todėl skiriamas į raumenis arba į veną. Odos leišmaniozei gydyti skiriama po 3 mg/kg per parą kas antrą dieną (iš viso 4 injekcijos) arba po 2 mg/kg per parą kas antrą dieną (iš viso 7 injekcijos). Sergant VOL rekomenduojama skirti po 4 mg/kg per parą kas antrą dieną arba 3 kartus per parą (iš viso 15–30 injekcijų).
Daugiau nei pusė asmenų, gydomų į veną leidžiamu pentamidinu, patiria nepageidaujamų reiškinių, nesusijusių su vaisto koncentracija kraujyje. Ankstyvosios reakcijos – pykinimas, blogas apetitas, galvos svaigimas, odos bėrimai, niežulys ir hipotenzija. Galimas injekcijos vietos skausmas ir nekrozė. Vaistas gali sukelti hematologinių pokyčių, ypač leukopeniją ir trombocitopeniją, taip pat hiperkalemiją, hipomagnezemiją ir hipokalcemiją. Kiti sunkūs nepageidaujami reiškiniai – ventrikulinės aritmijos, pankreatitas, hipoglikemija ar hiperglikemija, hepatotoksiškumas, ūmus inkstų nepakankamumas, Stevenso ir Johnsono sindromas, rečiau – sąmonės netekimas ir haliucinacijos.
Pentamidinas toksiškas, todėl dažniausiai skiriamas tik netoleruojantiems antimonio preparatų asmenims, taip pat kai sukėlėjas jiems atsparus.
Amfotericinas B ir jo lipidiniai dariniai. Leišmanijos amastigoto membranoje yra ergosterolio, todėl parazitą slopina ergosterolio sintezę blokuojantys vaistai nuo grybelių. Dėl dažnai blogo klinikinio atsako į antimonio preparatus amfotericinas B, ypač jo liposominė forma (Ambisome), laikomas pirmiausia pasirenkamu vaistu VOL gydyti Indijoje ir Viduržemio jūros regionuose. Jis taip pat rekomenduojamas, kai nėra klinikinio atsako į antimonio preparatus arba pasireiškus kitais preparatais gydytos infekcijos recidyvui.
Amfotericino B deoksicholato skiriama į veną po 1 mg/kg per parą 20 dienų arba po 0,5 mg/kg per parą kas antrą dieną 8 savaites. Liposominio amfotericino (Ambisome) rekomenduojama skirti į veną po 3 mg/kg per parą 6 dienas odos leišmaniozei gydyti ir 3 savaites – VOL ir gleivinių infekcijai gydyti arba po 3 mg/kg per parą 1–5, 14 ir 21 dienomis. Amfotericinas B gali sukelti vietinius su infuzija susijusius ir nefrotoksinius nepageidaujamus reiškinius. Liposominiai preparatai mažiau toksiški, geriau pasiskirsto retikuloendotelinėje sistemoje, bet yra brangesni. Pasveiksta 90 proc. asmenų, sergančiųjų gleivinių forma, ir iki 100 proc. imunodeficitobūklės ligonių, sergančių VOL.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Nors per pastaruosius metus ir būta pasiekimų leišmaniozės imunologijos ir molekulinės biologijos srityse, efektyvios imunoprofilaktikosdarnėra. Pagrindinės prevencijos priemonės tebėra apsisaugojimas nuo infekcijos pernešėjų – moskitų – įkandimų, gamtinių židinių identifikavimasirsunaikinimas, užsikrėtusių asmenų gydymas. Insekticidų naudojimas tam tikromis aplinkybėmis yra davęs gerų rezultatų, tačiau juos reikia naudoti nuolat. Rūbų padengimas permetrinu, odos apipurškimas dietiltoluamido (DEET) turinčiais insekticidais ir apsauginio tinklelio naudojimas naktį gali iš dalies apsaugoti nuo užsikrėtimo.
Infekcijos židinius tarp gyvulių sunaikinti sunku. Regionuose, kuriuose sukėlėjų perduodama nuo žmogaus moskitui ir vėl žmogui, pagrindinės ligos kontrolės priemonės yra ligos nustatymas ir gydymas. Po kala-azar išsivysčiusia odos leišmanioze sergantys asmenys yra L. donovani infekcijos šaltinis periodais tarp epidemijų Indijoje. Daugelyje rajonų leišmaniozė yra zoonozė, į kurią įtraukti miško žinduoliai, todėl ligos kontroliuoti neįmanoma.