Mikoplazmozės

R. Matulionytė
K. Žagminas
Mikoplazmozės (Mycoplasma infections) – žmonių infekcinės ligos, pasireškiančios kvėpavimo, urogenitalinės ir centrinės nervų sistemos bei vaisiaus organų pažeidimais.
Istoriniai faktai. Kadangi mikoplazmos neturi ląstelės sienelės ir yra mažiausios savarankiškai gyvuojančios bakterijos, jos ilgą laiką buvo priskiriamos virusams ar kitų sienelės neturinčių bakterijų L formoms. Pirma mikoplazmos padermė, greičiausiai Mycoplasma hominis, buvo išskirta 1936 m. iš moters lytinių organų. Vėliau Mycoplasma spp. padermės išskirtos iš žmogaus lytinių organų ir kitų sistemų, taip pat iš paprastai sterilios medžiagos – kraujo, likvoro ir sinovinio skysčio.
Etiologija. Terminas „mikoplazma“ vartojamas apibūdinant organizmus, priklausančius Mollicutes klasei. Mycoplasma spp. ir Ureaplasma spp. gentys priklauso Mycoplasmataceae šeimai. Šiandien žinoma daugiau kaip 200 mikoplazmų rūšių, bet tik 13 Mycoplasma, dvi Acholeplasma ir viena Ureaplasma rūšis išskirtos iš žmogaus organizmo. Dar mažiau – tik trys padermės – žinomos kaip žmonių patogenai: Mycoplasma pneumoniae (M. pneumoniae), Mycoplasma hominis (M. hominis) ir Ureaplasma urealyticum (U. urealyticum).
Mikoplazma ir ureaplazma iki šiol yra mažiausi ištirti organizmai, galintys daugintis mėsos buljono ir agaro terpėse. Tai prokariotai, neturintys ląstelės sienelės. Nuo aplinkos juos skiria ląstelės membrana, turinti sterolių, kurių nerandama kitose bakterijose nei virusuose. Dėl mažo dydžio (150–250 nm) ir besideformuojančios membranos mikoplazmos praeina filtrųporas,kuriospaprastaisulaikokitasbakterijas.Nors45μm poras taip pat praeina riketsijos, chlamidijos ir virusai, mikoplazmos, skirtingai nuo virusų, turi ir DNR, ir RNR, geba augti ląstelių neturinčiose terpėse in vitro, joms būdingas užląstelinis parazitizmas in vivo.
Mikoplazmos yra fakultatyviniai anaerobai. Dauguma mikoplazmų, augdamos agaro terpėse, formuoja lęšiu matomas „keptų kiaušinių“ vaizdo kolonijas, kurių centras yra didelio tankio, o aplinkinė zona yra mažesnio tankio. Ši savybė nebūdinga tik Mycoplasma pneumoniae, kurios kolonijos neturi būdingos aureolės ir savo išvaizda primena šilkmedžio uogas.
Epidemiologija. M. pneumoniae yra endeminė infekcija, kartais pasireiškianti epidemijomis. Didesni protrūkiai arba epidemijos dažnai kyla uždaruose kolektyvuose, kariuomenėje. Tarp kareivių epideminio sergamumo rodiklis yra 5–50 iš 1 000 žmonių, o tarp civilių gyventojų – 1–3 iš 1 000 žmonių. Epidemijos dažnesnės vasaros pabaigoje ir rudenį. Bet kurio amžiaus vyrai ir moterys serga vienodai. Pneumonija išsivysto 3–10 proc. asmenų, užsikrėtusių M. pneumoniae. Tai sudaro 5–15 proc. visų pneumonijų priežasčių, nors didelės rizikos grupėse gali būti 2–3 kartus daugiau. Mažiau nei 5 proc. ligonių būtina guldyti į ligoninę. Rizikos grupę sudaro vaikai ir jauni suaugusieji, o mikoplazminės kilmės pneumonijos sudaro nuo vieno iki dviejų trečdalių visų pneumonijų. Didžiausias sergamumo rodiklis registruojamas tarp paauglių (2–5 atvejai iš 1 000 asmenų per metus). M. pneumoniae per keletą mėnesių lėtai išplinta pusiau uždarose populiacijose ir šeimose, į kurias pradinę infekciją paprastai įneša mokyklinio amžiaus šeimos narys. M. pneumoniae perduodama oro lašeliniu būdu. Didesni lašeliai nusėda viršutiniuose kvėpavimo takuose, o mažesni nei 5 nm skersmens pasiekia plaučius.
Lytinių takų mikoplazmos, M. hominis ir U. urealyticum, yra dažni lytinių ir šlapimo takų gleivinės gyventojai. Manoma, kad kūdikiai genitalijų mikoplazmomis užsikrečia natūralaus gimdymo metu. Kūdikiai, gimę atlikus Cezario operaciją, daug rečiau esti šių mikroorganizmų nešiotojai. Ureaplazmų randama iki trečdalio mergaičių kūdikių genitalijose, rečiau išskiriama M. hominis. Berniukams kūdikiams mikoplazmų nustatoma nedažnai. Mikoplazmų, daugiausia ureaplazmų, aptinkama maždaug 15 proc. abiejų lyčių kūdikių nosiaryklėse.
Naujagimystėje įgyta kolonizacija nėra ilgalaikė. Sulaukus lytinės brandos šių sukėlėjų nešiojimas daugiausia susijęs su lytiniu aktyvumu. Lytiškai aktyvaus amžiaus moterys dažniau negu vyrai yra šių sukėlėjų nešiotojos. Vyrai mikoplazmas ir ureaplazmas perduoda moterims lengviau negu moterys vyrams.
Imunitetas persirgus trumpalaikis, todėl yra galimybė susirgti kartotinai.
Patogenezė ir patologija. Mikoplazmos yra ląstelių membranų parazitai, kurie prilimpa ir kolonizuoja šeimininko gleivinės membranas. Tik kartais jie pažeidžia audinius ar patenka į kraują. Efektyvus prilipimo mechanizmas yra būtina jų išgyvenamumo ir patogeniškumo sąlyga. Mikroorganizmai turi prilipti stipriai, kad nepasišalintų su gleivinės sekretu ar šlapimu. Kadangi ląstelės sienelės nėra, plazmos membrana ir šeimininko ląstelės membrana glaudžiai kontaktuoja. Todėl mikoplazmos gali pertvarkyti membranos paviršių atsakydamos į išorinius stimulus ir galbūt adaptuoti ląstelės formą prisitaikydamos prie šeimininko ląstelės formos. Šeimininko ląstelių antigenų perėmimas padeda mikoplazmoms išvengti arba keisti imuninį atsaką. Kita vertus, įgydamos mikoplazmų antigenus, šeimininko ląstelės gali sukelti autoimunines reakcijas, kurios esant šiai infekcijai gana dažnos.
M. pneumoniae taip pat jungiasi prie eritrocitų, o tai paskatina susidaryti šalčio hemagliutininus. Cirkuliuojantys autoantikūnai lemia M. pneumoniae plaučių infekcijos ir ekstrapulmoninių komplikacijų požymius.
Esant M. pneumoniae infekcijai, pasigaminęs vandenilio peroksidas ir superoksidas pažeidžia kvėpavimo takų ląsteles ir eritrocitus. Tačiau manoma, kad daugiausia pažeidimų labiau lemia imuninė sistema, o ne tiesioginis bakterijos poveikis. Vaikai nuo 2 iki 5 metų dažnai turi antikūnų nuo mikoplazmų, bet faktas, kad dažniausiai serga 5–15 metų vaikai, leidžia manyti, kad M. pneumoniae patogeninį efektą sudaro ir imunopatologinė reakcija po anksčiau persirgtos pirminės infekcijos.
Patologinius požymius sudaro trachėjos, bronchiolių ir peribronchinių audinių uždegimas. Sunkiais atvejais nustatoma difuzinė alveolinė pneumonija su hialino membranomis ir daugybiniais plaučių infarkto požymiais. Kartais išsivysto difuzinė intravazalinė koaguliacija, kurią rodo inkstų, kepenų, blužnies ir CNS trombozės ir infarktų požymiai, galimas miokarditas ir difuzinė intersticinė fibrozė.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka 2–3 savaites. M. pneumoniae dažniau sukelia lengvos viršutinių kvėpavimo takų infekcijos simptomus negu pneumoniją. Dažniausia infekcijos išraiška – bronchitas, laringitas, faringitas arba vidurinis ausies uždegimas. Pneumonija paprastai prasideda palaipsniui karščiavimu, sausu kosuliu, galvos skausmu ir silpnumu. Beveik visi pacientai karščiuoja, neretai iki 39 °C ir daugiau, jaučia šaltį, bet stipraus šaltkrėčio nebūna. Daliai ligonių sutrinka virškinimo sistema: pykinama, vemiama, viduriuojama ar net išsivysto hepatitas. Po keleto dienų atsiranda balkšvų gleivingų ar vandeningų skreplių, kartais su kraujo priemaiša. Sausų ir drėgnų karkalų būna daugiau nei trims ketvirtadaliams ligonių, dažniausiai – po keleto dienų nuo ligos pradžios. Rinorėja, mialgija, krūtinės skausmas, gerklės skausmas ir užkimimas esti nuo ketvirtadalio iki pusės ligonių.
Negydoma mikoplazminė pneumonija praeina per 10–14 dienų, kartais užsitęsia iki 6 savaičių. Mirštama labai retai, paprastai tik nuo komplikacijų: diseminuotos intravazalinės koaguliacijos ar CNS pažeidimų.
Nuo 7 iki 17 proc. dėl M. pneumoniae infekcijos hospitalizuotų ligonių įvairiu laiku pasireiškia ekstrapulmoninės komplikacijos, o kvėpavimo sistemos simptomų kartais net nėra. Galimi bėrimai: eriteminis makulopapulinis, pūslelinis, mazginė ar polimorfinėeritema,StevensoirJohnsonosindromas.Retaiesamaneurologiniųkomplikacijų, kurios reiškiasi meningitu ar meningoencefalitu, smegenėlių kilmės ataksija, poliradikuloneuritu ar skersiniu mielitu. Kartais išsivysto inkstų komplikacijos: ūminis glomerulonefritas ir inkstų nepakankamumas, tubulointersticinis nefritas, IgA nefropatija. Jei pažeidžiama sąnarių sistema, ūminiu periodu pasireiškia praeinantys dauginiai stambiųjų sąnarių skausmai; vidutinio dydžio sąnarių poliartropatija, po ūminės infekcijos galinti tęstis metus ir ilgiau; septinis artritas, dažniausiai diagnozuojamas pacientams, sergantiems hipogamaglobulinemija. Širdies komplikacijos nedažnos, bet gali būti miokarditas ar perikarditas, esant tamponados požymių ar ne. Sergant mikoplazmine pneumonija išsivystanti hemolizinė anemija – reta, bet sunki komplikacija. Ji siejama su šalčio agliutininais ir kryžminėmis autoimuninėmis reakcijomis. Nustatyta, kad šaltieji agliutininai, susidarantys sergant M. pneumoniae infekcija, yra oligokloniniai M klasės antikūnai, susidarantys reaguojant į eritrocitų paviršiaus I antigeną, pakitusį dėl M. pneumoniae poveikio. Dėl šalčio agliutininų gali pasireikšti Reynaud sindromas. Nedažnos trombocitopeninės purpuros išsivystymas taip pat siejamas su antikūnų kryžminėmis reakcijomis. Aprašytos kitos ekstrapulmoninės infekcijos išraiškos: akių pažeidimai, hepatitas, pankreatitas. Neseniai iškelta hipotezė, kad M. pneumoniae gali kolonizuoti aterosklerozines plokšteles ir, veikdama sinergiškai su C. pneumoniae, sukelti jų plyšimą bei embolizaciją, dėl to patiriamas miokardo infarktas.
M. hominis siejama su lytinių ir šlapimo takų infekcija (pielonefritu, dubens uždegiminėmis ligomis, chorioamnionitu, karščiavimu po gimdymo ir po aborto) bei ne lytinių organų infekcija (septicemija, žaizdų, CNS, sąnarių ir apatinių kvėpavimo takų infekcija).
Nustatyta, kad M. hominis lemia 10 proc. po gimdymo ir po abortų pasireiškiančių karščiavimų. M. hominis dažnai išskiriamos iš apatinių lytinių ir šlapimo takų, bet retai sukelia cistitą, epididimitą ar prostatitą. Tačiau M. hominis sudaro iki 5 proc. ūminio pielonefrito sukėlėjų, ypač kai šis išsivysto po instrumentinių tyrimų ar obstrukcijos. M. hominis dažnai nustatoma moterims po priešlaikinio gimdymo ar sergant chorioamnionitu.
Iš nelytinių organų infekcijų M. hominis gali būti siejama su CNS patologija: nefunkcionuojančiais šuntais, supūliavusiomis subdurinėmis hematomomis ir meningitu. Ji gali sukelti neonatalines infekcijas.
M. hominis sukeltas artritas gali pasireikšti po gimdymo naujagimiams, kuriems yra įgimtų imuninių defektų, pvz., hipogamaglobulinemija; taip pat esant imunodeficitobūklei dėl organų persodinimo, limfomos arba po sąnario persodinimo ar traumos. M. hominis artritui būdingas karščiavimas, leukocitozė ir pūlingo skysčio, kuriame gausu polimorfonuklearinių ląstelių ir nematoma sukėlėjo mikroskopu tiriant Gramo būdu dažytą tepinėlį, kaupimasis sąnaryje.
U. urealyticum, kaip ir M. hominis, gali būti išskiriama iš moterų organizmo, jei yra bakterinės vaginozės požymių. Sukėlėjų taip pat gali būti uždegiminėmis dubens ligomis sergančių asmenų viršutiniuose lytiniuose takuose, nors jų vaidmuo sukeliant šią patologiją diskutuotinas. U. urealyticum gali sukelti uretritą ir chorioamnionitą. Kaip ir M. hominis, ureaplazma gali būti naujagimių sepsio ir meningito priežastis.
Diagnostika. Nėra specifiniųklinikiniųarrentgenologiniųM. pneumoniae infekcijos požymių, kuriais vadovaujantis būtų galima nedvejojant atmesti kitą ligos etiologiją, ypač chlamidijų ir legionelių. Tačiau, palyginti su piogeniniais sukėlėjais, mikoplazminei pneumonijai būdinga laipsniškesnė eiga, esti daugiau ekstrapulmoninių požymių ir dažnai nepadidėjęs leukocitų skaičius. Pradinėje stadijoje gali būti trombocitozė. Daugumai pacientų esti subklinikiniai hemolizinės anemijos požymiai, matomi iš teigiamo Coombso testo ir padidėjusio retikulocitų skaičiaus. Šalčio agliutininų titrai esti padidėję pusei mikoplazmoze sergančių ligonių ir sergantiems pneumonija asmenims paprastai viršija 1 : 128. Intensyvios hemolizės metu šalčio agliutininų titrai gali būti net 1 : 50 000. Tačiau tyrimas nėra specifinisirgalibūtiteigiamasesantkitomsklinikinėms būklėms. Rentgenogramose paprastai matoma difuzinė intersticinė infiltracija, dažnai nusitęsianti nuo šaknų iki apatinių plaučių dalių. Pokyčiai vienpusiai ir tik ketvirtadaliui ligonių apima abi puses ir kartais sudaro „drugelio“ formą. Būdinga tarpaudininė arba židininė vienpusė apatinių plaučių dalių pneumonija. Iki 20 proc. pacientų išsivysto nestiprus pleuritas.
Gramo būdu dažytų skreplių mikroskopinis tyrimas diagnozei naudingas tik tuo, kad jį atliekant pūlinguose skrepliuose nerandama daug bakterijų. Ląstelės sienelės neturinčios mikoplazmos neišskiriamos Gramo būdu ir yra per daug mažos, kad būtų matomos standartiniu mikroskopu.
M. pneumoniae identifikuotikultūrojereikia10–14dienų.Sėjamaskreplių,nosiaryklės tepinėlio, pleuros skysčio ar plaučių biopatato medžiaga. Agaro terpėse mikroorganizmai auga mažomis kolonijomis, kurios matomos tik mikroskopu. Šios kolonijos morfologiniais požymiais nesiskiria nuo kitų nepatogeninių mikoplazmų, dažnai kolonizuojančių nosiaryklę. Kolonijos identifikuojamosvadovaujantismetabolinėmissavybėmis arba panaudojant augimą slopinančiais antikūnais impregnuotus diskus.
Serologinei diagnostikai dažniausiai atliekama komplemento fiksacijosreakcija,kuria nustatomi IgM ir IgG, susidarantys reaguojant į M. pneumoniae. Rezultatas laikomas teigiamu, kai antikūnų titras poriniuose serumuose padidėja 4 kartus arba vienkartinai nustatomas 1 : 32 ar didesnis titras. Antikūnų randama praėjus 7–9 dienoms nuo ligos pradžios, jų titrai būna didžiausi po 3–4 savaičių. Tyrimas pakankamai jautrus (iki 90 proc.), tačiau pasitaiko klaidingai teigiamų rezultatų dėl kitos kilmės uždegiminio proceso.
Didesniu specifiškumupasižymiirdiagnostikaivertingiausiasyraimunofermentinis ELISA tyrimas, kuriuo nustatomi IgG ir IgM, susidarantys reaguojant į M. pneumoniae adheziną P1. Atliekant tyrimą asmenims, kuriems buvo teigiama komplemento fiksacijosreakcija,imunofermentinioELISAtestospecifiškumasdidesnisnei99proc.,o jautrumas – 98 proc. Šis specifiškumasišlieka,betjautrumassumažėjaiki46proc.,kai tiriamas tik IgG.
Agliutinacijos testo jautrumas mažesnis negu komplemento fiksacijosirimunofermentinių tyrimų. Daugeliu atvejų nė vienas serologinių tyrimų nesuteikia pakankamai ankstyvos informacijos, kuri lemtų pradinį gydymo pasirinkimą.
Ankstyvajai diagnostikai vertingi naujieji tyrimo metodai: antigeno identifikacijairPGR. Antigenui nustatyti atliekamas imunofermentinis tyrimas (Ag-EIA), kuris teigiamas, kai tyrimo medžiagoje yra 104 cfu/ml ir daugiau M. pneumoniae. Tyrimas pakankamai specifiškas:reakcijavykstatiksuM. pneumoniae ir M. genitalium. Tyrimo jautrumas yra 91 proc.
PGR metodu klinikiniame bandinyje tiesiogiai per 2 val. nustatoma M. pneumoniae DNR. PGR rezultatas teigiamas, kai kultūroje yra 100 cfu/ml ir daugiau M. pneumoniae kolonijų. Tyrimo jautrumas tiriant skreplius yra 89–95 proc., о specifiškumas–85–89 proc. PGR metodu galima greitai identifikuotiM. pneumoniae DNR iš likvoro, esant CNS infekcijos požymių.
Vyrams M. hominis ir U. urealyticum dažniausiai išskiriamos iš uretros tepinėlių. Moterims šių sukėlėjų dažniau išskiriama iš makšties negu iš gimdos kaklelio ar uretros tiriamosios medžiagos.
M. hominis kultūra auginama agaro terpėje. Identifikacijainaudojamihomologiniaiaugimą slopinantys antikūnai. Sukėlėjui identifikuot taip pat gali būti taikomas PGR metodas.
U. urealyticum auginama skystose terpėse, kuriose yra šlapalo ir spalvą keičiančio indikatoriaus. U. urealyticum iš moters apatinių lytinių takų dažniau nustatomos PGR metodu, negu identifikuojamoskultūroje.
Diferencinė diagnostika. Mikoplazminė pneumonija skiriama nuo psitakozės, Q karštligės, gripo sukeltos pneumonijos ir Legionella pneumonijos. Šių pneumonijų klinika ir rentgenologiniai požymiai gali būti labai panašūs. Diferencijuojama vadovaujantis epidemiologiniais duomenimis ir laboratoriniais tyrimais. Skirtina ir nuo kitos kilmės bakterinės pneumonijos, nes kartais mikoplazminė pneumonija gali priminti skiltelinę pneumoniją. Esama atvejų, kai mikoplazminės pneumonijos metu pažeidžiamos plaučių viršūnės, dėl to ji primena tuberkuliozę. Padidėjęs šalčio agliutininų kiekis gali būti nustatomas mononukleozės dėl EBV ar CMV, adenovirusinės pneumonijos, kitų virusinių infekcijų metu bei limfomomis ir kolagenozėmis sergantiems ligoniams.
M. hominis ir U. urealyticum sukeliama patologija dažniausiai skiriama nuo kitų lytiniu keliu perduodamų ligų.
Gydymas. Sergant viršutinių kvėpavimo takų mikoplazminėmis infekcijomis antimikrobinė terapija nebūtina. Ligoniai dažniausiai pasveiksta nenustačius mikoplazminės etiologijos. Mikoplazmų sukelta pneumonija dažniausiai nėra sunki ir praeina savaime. Tačiau gydymas mikoplazmas veikiančiais antibiotikais labai sutrumpina ligos trukmę, be to, silpnina kosulį ir mažina mikroorganizmų koncentraciją skrepliuose, taip stabdomas infekcijos plitimas ir perdavimas kontaktiniams asmenims. Dauguma mikoplazmine (arba atipine) pneumonija sergančių vaikų ir suaugusiųjų gali būti gydomi ambulatoriškai. Ir ambulatoriniams, ir hospitalizuotiems pacientams kaip etiologinis gydymas rekomenduojami makrolidai, doksiciklinas arba fluorchinolonai.Suaugusiesiems skiriama vieno iš šių geriamųjų antibiotikų: eritromicino po 2 g per parą per 3–4 kartus iš viso 10–14 dienų; azitromicino po 500 mg 1 dieną, 2–5 dienomis – po 250 mg vieną kartą per parą; klaritromicino po 500 mg 2 kartus per parą 10–14 dienų; doksiciklino po 100 mg 2 kartus per parą 10–14 dienų; ciprofloksacinopo 500 mg 2 kartus per parą arba levofloksacinopo250mgkartą per parą, arba sparfloksacinopo200 mg kartą per parą, arba moksifloksacino po 400mg kasdien 10–14 dienų. Vaikams antibiotikų dozės koreguojamos pagal svorį. Kūdikiams bei vaikams iki 5 metų, gydomiems geriamaisiais antibiotikais, skiriama eritromicino 10 mg/kg 4 kartus per parą 10–14 dienų arba klaritromicino 7,5 mg/kg 2 kartus per parą 7–10 dienų, arba azitromicino 10 mg/kg 1 dieną, vėliau 5 mg/kg kasdien, iš viso 5 dienas. Vaikams ir paaugliams nuo 5 iki 18 metų skiriama eritromicino po 500 mg 4 kartus per parą arba klaritromicino po 500 mg 2 kartus per parą 7–10 dienų, arba azitromicino po 500 mg 1 dieną, vėliau – po 250 mg kasdien, iš viso 5 dienas, arba doksiciklino po 100 mg 2 kartus per parą. Ligoninėje gydomiems suaugusiesiems ir vaikams, sergantiems sunkia mikoplazmine pneumonija, kurią būtina diferencijuoti nuo kitos kilmės bakterinės pneumonijos, iki diagnozės patikslinimo skiriama empirinė terapija iš dviejų antibiotikų, kurių vienas – makrolidas arba fluorchinolonas.Eritromicinasneretaisukeliavirškinimo sistemos sutrikimų, todėl rekomenduojamas tik tiems pacientams, kurie anksčiau nepatyrė šio medikamento sukeliamų nepageidaujamų reiškinių.
Makrolidai aktyviau in vitro veikia M. pneumoniae negu tetraciklinai. Aktyviausieji iš fluorchinolonų sparfloksacinasirlevofloksacinastaippataktyvesniuž tetraciklinus, bet beveik 100 kartų mažiau aktyvūs už makrolidus. Iki šiol eritromicinui atsparių M. pneumoniae nenustatyta.
Ligonis turi gauti pakankamai skysčių, esant indikacijų skiriama bronchus plečiančių preparatų, vaistų nuo uždegimo, karščiavimo (vaikams vengti skirti aspirino) bei kosulio.
Ir gydant rentgenologiniai pneumonijos požymiai gali išlikti savaitę ir ilgiau. Be to, net praėjus keletui savaičių nuo sėkmingo gydymo iš skreplių gali būti išauginama mikoplazmų.
Sergant hemolizine anemija, gydoma šilumos procedūromis, kortikosteroidais, kartais – plazmafereze. Esant CNS pažeidimui, kartu su antibiotikais skiriama kortikosteroidų, preparatų nuo uždegimo, diuretikų, taikoma ir plazmaferezė.
M. hominis paprastai yra jautri klindamicinui, vidutiniškai jautri chloramfenikoliui ir atspari eritromicinui, rifampicinui ir azitromicinui. Aminoglikozidų efektyvumas ribotas. Dažniausiai M. hominis infekcijai gydyti skiriama doksiciklino po 100 mg 2 kartus per parą 7 dienas, tačiau pastaruoju metu daugėja tetraciklino grupei atsparių padermių. Tuomet skiriama klindamicino po 300 mg 2 kartus per parą 7 dienas.
U. urealyticum sukeltai infekcijai, dažniausiai uretritui, gydyti skiriama gerti doksiciklino po 100 mg 2 kartus per parą 7 dienas, nors pasitaiko ir atsparių padermių. Iš fluorchinolonų U. urealyticum labiausiai veikia ofloksacinas.Praktikojepacientams,sergantiems negonokokiniu uretritu, skiriant tetraciklinų grupės antibiotiką ir nesant klinikinio atsako, rekomenduojama tirti dėl U. urealyticum ir gydyti eritromicinu po 500 mg 4 kartus per parą 7 dienas arba geriamuoju fluorchinolonu7dienas.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Bandymai sukurti vakciną nuo M. pneumoniae nebuvo sėkmingi: vakcina sukelia specifinį antikūnų atsaką, tačiau nuo infekcijos apsaugo tik kiek daugiau nei 50 proc. tirtųjų.Profilaktinisantibiotikoskyrimasligoniošeimosnariams5dienassumažinaM. pneumoniae infekcijos atsiradimo dažnį, nors nemažina serokonversijos dažnio. Tačiau praktikoje tai netaikoma.
M. hominis ir U. urealyticum infekcijos profilaktika daugiausia susijusi su lytiniu keliu plintančių ligų profilaktikos principais (pastovūslytiniaipartneriai, naudojamos apsaugos priemonės). Antrinė profilaktika–laikunustatomosinfekcijosirligoniųbeijų lytinių partnerių gydymas.