Norovirusinė infekcija

A.Marcinkutė

Norovirusinė infekcija – ūminė žarnyno virusinė infekcija, sukelta Caliciviridae šeimos labai mažų norovirusų (į Norwalk panašių virusų), dar vadinama „žiemos vėmimo liga“ arba „skrandžio gripu“.
Etiologija. Norwalk virusinis agentas atrastas Ohajo valstijoje (JAV), tiriant suaugusių ligonių išmatas elektroninės mikroskopijos metodu epideminio gastroenterito židinyje 1968 m., pavadintas SRSV agentu (Small Round Structure Virus).
Norovirusai priklauso Norovirus genčiai, Caliciviridae šeimai, tai labai smulkūs 27–35 nm skersmens RNR virusai, neturintys kapsidės. Pagal tarptautinę taksonominę klasifikaciją2002 m. suskirstyti į keturias genetines grupes (Noroviruses, Sapoviruses, Vesiviruses ir Lagoviruses). Iš jų tik norovirusai ir sapovirusai yra patogeniški žmogui. Virusai yra atsparūs išorinėje aplinkoje detergentų poveikiui, išdžiūvimui ir rūgščiai terpei.
Epidemiologija. Norovirusai dažniausiai sukelia įvairaus dydžio gastroenterito protrūkius. Net iki 40 proc. atvejų priežastis – užkrėstas virusais maistas (jūros gėrybės, įvairios salotos). Galimas infekcijų plitimas ir per šulinių, vandentiekio, upės, baseino vandenį. Pagrindinis užsikrėtimo būdas yra fekalinis oralinis, nors įmanomas ir aerozolinis respiracinis. Sergama visais metų laikais, žiemą pasitaiko epideminių protrūkių mokyklose, ligoninėse, restoranuose, kruiziniuose laivuose. Dažniausiai išaiškinamas bendras infekcijos šaltinis – nesilaikantys saugaus maisto gamybos ir asmens higienos taisyklių maisto pramonės darbuotojai. Pagrindiniai infekcijos perdavimo veiksniai dažniausiai būna infekuotas maistas ir vanduo. Infekcinė dozė nedidelė ir siekia tik 102 dalelių. Persirgusieji įgyja trumpalaikį imunitetą, ne visada apsaugantį nuo pakartotinio ligos atvejo. Serga visų amžiaus grupių atstovai.
Patogenezė. Patekę į žarnyną virusai dauginasi plonųjų žarnų epitelinių ląstelių citoplazmoje, sutrikdo ruožuotos kutikulos funkciją, vandens ir elektrolitų absorbciją. Ištyrus infekuotų savanorių jejunum biopsijos pavyzdžius, rasta mikrogaurelių pažeidimų, citoplazmos vakuolizacija, mononuklearinių ląstelių infiltracija.Virusodalelių, tiriant elektroninės mikroskopijos būdu, epitelinėse ląstelėse neaptikta.
Klinika. Norovirusinės infekcijos inkubacijos laikotarpis trunka 24–48 val. Liga prasideda staigiu pykinimu, atkakliu, pasikartojančiu vėmimu, vandeningu viduriavimu be kraujo priemaišų, pilvo spazmais. Ligoniai gali karščiuoti, juos vargina galvos ir raumenų skausmai. Liga primena rotavirusinės infekcijos simptomus, kai vemdamas ir viduriuodamas ligonis dehidratuojasi. Ligos simptomai nurimsta per 12–60 val. nuo ligos pradžios, bet kartais gali užsitęsti iki savaitės. Virusų išsiskiria su išmatomis pirmomis ligos dienomis, o pasveikus jų gali skirtis iki 20 dienų. Sunki ligos forma pasitaiko retai.
Diagnostika. Imunoelektroninės mikroskopijos metodu (IEM) galima norovirusus koncentruoti ir identifikuoti,bet dėl sudėtingumo šis metodas praktinėse laboratorijose naudojamas retai. Imunofermentiniu (ELISA) tyrimo metodu galima nustatyti virusą ir jo antigenus. Atliekant polimerazių grandininę reakciją, nustatomos viruso nukleino rūgštys, esant 104 dalelių/ml išmatų arba aplinkos bandiniuose. Metodas naudojamas protrūkių metu kaip specifiškiausiais ir jautriausias. Praktikinėse laboratorijose naudojami ELISA tyrimo metodai, kurių jautrumas siekia 95,8 proc., o specifiškumas 100 proc. Pagrindinė tiriamoji medžiaga yra išmatų suspensija, saugoma šaldytuve. Naudojamas ir latekso agliutinacijos tyrimo metodai, kuriuos taikant ligonio išmatose aptinkama virusų antigenų. Taip pat gali būti tiriamas ir ligonio kraujo serumas porinio metodo principu, nustatant specifinių antikūnų dinamiką.
Gydymas. Pagrindiniai gydymo principai kaip ir rotavirusinės infekcijos, koreguojamas vandens ir elektrolitų balansas, skiriami enterosorbentai - kaopektatas, diosmektitas (Smecta), probiotikai.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Priemonės nuo epidemijos priemonės panašios kaip ir rotavirusinės infekcijos atveju. Būtina laikytis pagrindinių saugaus maisto gaminimo reikalavimų, apibrėžtų Pasaulio sveikatos organizacijos. Labai svarbi geriamojo vandens sanitarinė-higieninė priežiūra, dažnas rankų plovimas, vengti vartoti užterštą maistą ir vandenį.