Ornitozė

D. Vėlyvytė

Infekcinių ligų vadovas

Ornitozė (Psittacosis, Ornithosis) - zoonozė, kuriai būdingas karščiavimas su šaltkrėčiu, bendra intoksikacija, plaučių ir centrinės nervų sistemos pažeidimai, kepenų ir blužnies padidėjimas.
Etiologija. Sukėlėjas – smulki gramneigiamoji lazdelė, viduląstelinis prokariotas Chlamydia psittaci (C.psittaci), priklausantis Chlamydiaceae šeimai, Chlamydia genčiai. Turi termorezistentinių ir termolabilių antigenų. Termorezistentiniai antigenai yra specifiniaivisomschlamidijomsirserologinėsereakcijosekryžmiškaireaguojasuantikūnais, susidariusiais prieš kitas chlamidijas. Termolabilūs antigenai yra specifiniaitik šiai rūšiai ir reaguoja tik su homologiniais antikūnais ir tik iš dalies su antikūnais, susidariusiais prieš artimos struktūros antigenus. Yra žinoma įvairių sukėlėjo padermių, kurios skiriasi savo antigeninėmis savybėmis. Sukėlėjo padermės, išskiriamos iš paukščių, yra patogeniškos žmogui. Sukėlėjo padermių, išskiriamų iš žinduolių, patogeniškumas žmogui neįrodytas.
Sukėlėjas išorinėje aplinkoje gali išgyventi iki 2 – 3 savaičių. Inaktyvuojasi, kaitinant aukštesnėje nei 70ºC temperatūroje, bei veikiant dezinfekcinėms medžiagoms (lizoliui, chloraminui ir kt.). Kaip ir kitos chlamidijos, jautrus tetraciklinams, makrolidams bei chinolonams ir atsparus penicilinams ir sulfanilamidams. Kultivuojamas vištos embrione ir ląstelių kultūrose.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis ir rezervuaras – naminiai bei laukiniai paukščiai (balandžiai, antys, žąsys, kalakutai, vištos, kambarinės papūgos, kanarėlės ir kt.). Dažniausiai užsikrečiama aerogeniniu būdu. Galimas užsikrėtimas ir alimentariniu būdu. Chlamidijos ilgai išlieka paukščių išmatose, plunksnose, pūkuose.
Dažniausiai serga paukščių fermų, mėsos kombinatų, zoologijos sodų darbuotojai. Profesinių susirgimų protrūkiai dažniau stebimi vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje. Tačiau profesinių susirgimų atvejai sudaro tik apie 5 proc. visų ornitozės atvejų. Ne profesinių susirgimų atvejai dažniausiai būna sporadiniai, nors kartais stebimi ir maži (dažniausiai šeimyniniai) protrūkiai, kurie dažniausiai būna šaltuoju metų laiku. Šeimyniniai protrūkiai dažniausiai įvyksta praėjus 1 – 2 savaitėms po įsigijimo infekuotų kambarinių paukščių.
Pastebėta, kad dažniau serga vidutinio ir vyresnio amžiaus asmenys. Liga gali kartotis ir įgyti lėtinę eigą.
Dėl paukščių migracijos ornitozė plačiai paplitusi įvairiose pasaulio šalyse.
Patogenezė ir patologija. Sukėlėjas patenka per kvėpavimo takų gleivinę, įkvėpus dulkių su paukščių išskyromis ar pūkų dalelėmis, kuriose yra chlamidijų. Kuo dalelės mažesnės, tuo giliau į kvėpavimo takus jos patenka. Stambesnės dalelės nusėda bronchuose ir bronchiolėse, o mažesnės nei 5μm dalelės pasiekia alveoles. Viršutinių kvėpavimo takų gleivinė dažniausiai nepažeidžiama. Pažeidžiama bronchų gleivinė ir plaučiai. Vystosi pneumonija, kuri visada būna pirminė.
Nusėdę ant epitelio ląstelių paviršiaus sukėlėjai fagocitozės ir pinocitozės būdu patenka į ląsteles, kuriose pradeda daugintis. Vystymosi ląstelėje ciklas trunka 24-48 val., vėliau procesas apima naujas ląsteles. Inkubacinio laikotarpio trukmė priklauso nuo į kvėpavimo takus patekusių chlamidijų kiekio ir jų vystymosi ciklo. Jau pirmomis ligos dienomis galima sukėlėją nustatyti kraujyje. Patogenas ir jo toksinas, patekę į kraują, sukelia ryškius bendros intoksikacijos simptomus. Hematogeniniu keliu išplitęs sukėlėjas, suformuoja antrinius infekcijos židinius įvairiuose organuose, dažniausiai kepenyse, blužnyje, galvos smegenyse, miokarde.
Jauniems, turintiems gerą imuninį atsaką asmenims infekcija kliniškai dažniausiai nepasireiškia. Stebimas tik didėjantis specifinių antikūnų titras, liudijantis besimptomę infekciją.
Dažniausiai chlamidijos organizme išlieka iki kelių savaičių. Galima ir lėtinė ligos forma, kai chlamidijos persistuoja net iki 8 metų. Tuo pačiu metu galima ir antrinė bakterinė infekcija.
Persirgus ūmine ornitoze, imunitetas trumpalaikis ir nestabilus. Galimi pakartotinio užsikrėtimo atvejai, kurie kartais būna anksti, praėjus 0,5-2 metams po pirminės infekcijos.
Klinika. Inkubacijos laikotarpio trukmė svyruoja nuo 6 iki 17 (dažniausiai 8-12) dienų. Ornitozės klinikai būdingas polimorfizmas.Ligagalibūtitiekūminės,tiekirlėtinės eigos.
Ūminė ornitozė gali būti tipinės, kuomet būna įvairaus sunkumo pneumonija, ir atipinės formos. Atipinės formos atveju gali būti meningopneumonija (vidutinės ar sunkios formos), ornitozinis meningitas (vidutinės ar sunkios formos), ornitozė be pneumonijos (įvairaus sunkumo formos). Retais atipiniais ornitozės atvejais gali būti hepatitas, endokarditas. Ūminė ornitozė gali būti ir besimptomė.
Lėtinė ornitozė gali pasireikšti lėtine ornitozine pneumonija arba lėtine ornitoze be plaučių pažeidimo. Jei chlamidijos organizme persistuoja ilgiau 6 mėnesių, nesukeldamos klinikinių simptomų, tai vertinama kaip latentinė forma. Galimas ir chlamidiozės buvimas drauge su bakterine infekcine liga.
Tipinė pneumoninė ūminės ornitozės forma. Prodrominių reiškinių dažniausiai nebūna. Liga prasideda staiga, ligoniai dažnai gali pasakyti ne tik ligos pradžios dieną, bet ir valandą. Pakyla kūno temperatūra, vargina šaltkrėtis, atsiranda bendros intoksikacijos požymių. Per pirmąsias dvi ligos paras temperatūra pasiekia maksimumą. Nuo ligos pradžios vargina silpnumas, nuovargis, adinamija, apetito stoka, „laužančio“ pobūdžio raumenų skausmas liemens ir galūnių srityje. Ligoniai skundžiasi pastoviu intensyviu galvos skausmu, daugiausiai kaktos ir smilkinių srityje. Viršutinių kvėpavimo takų pažeidimo požymių dažniausiai nepasitaiko, o plaučių pažeidimo požymiai atsiranda vėliau. Apžiūrint ligonį pirmomis ligos dienomis, nustatoma aukšta temperatūra (38-40 °C), veido pabalimas. 2-3 proc. ligonių stebimas herpetinis bėrimas. Vėliau intoksikacija didėja, išlieka karščiavimas su šaltkrėčiu. Dažniausiai 2-4-tą ligos dieną atsiranda kvėpavimo sistemos pažeidimo požymių. Vargina kosulys, kuris dažniausiai būna sausas, rečiau – atkosima gleivinių skreplių, o apie 15 proc. ligonių – gleivingų-pūlingų ar net kraujingų skreplių. Apie pusė ligonių skundžiasi krūtinės skausmu, kurie dažniausiai būna duriančio pobūdžio, susiję su kvėpavimo judesiais (pleurinio tipo). Atsiranda auskultacinių pneumonijos požymių. Išklausoma drėgnų ir krepituojančių karkalų apatinėse plaučių dalyse Pneumonija būna apatinėse dalyse, dažniau dešinėje pusėje. Pirmos ligos savaitės pabaigoje apie 70 proc. ligonių padidėja kepenys, kiek rečiau būna blužnies padidėjimas. Geltos dažniausiai nebūna, hepatitai stebimi labai retai. 7-10-tą ligos dieną intoksikacijos požymiai pradeda mažėti, nors plaučių ir kitų organų pažeidimai išlieka. Temperatūra normalizuojasi, tačiau išlieka bloga savijauta, silpnumas, liekamieji rentgenologiniai pokyčiai plaučiuose, hipotenzija, širdies tonų duslumas. Jei skirtas etiotropinis gydymas nebuvo adekvatus, ankstyvos rekonvalescencijos metu galimi karščiavimo ir plaučių pažeidimo atkryčiai penktadaliui ligonių. Vidutinio sunkumo ir sunkios ligos eigos atveju rekonvalescencijos periodas vyksta lėtai ir visiškas pasveikimas įvyksta tik po 2-2,5 mėn. Retai liga pereina į lėtinę formą.
Atipinės ūminės ornitozės formos. Meningopneumonijos atveju vyrauja ornitozės pneumonijos ir serozinio meningito klinika. Meninginiai reiškiniai dažniausiai atsiranda pabaigoje pirmos ar pradžioje antros ligos savaitės. Liga būna tik vidutinės ar sunkios eigos. Sveikimo periodas lėtas, vargina ilgalaikė asenizacija. karščiavimas be pneumonijos; besimptomė (subklinikinė) eiga - nustatoma epideminiuose židiniuose; lėtinė eiga būdinga 10 proc. ligonių, trunka 3-5 metus: lėtinė pneumonija, pneumosklerozė, anemija, astenizacija.
Ornitozinis meningitas sudaro apie 2 proc. diagnozuotos ūminės ornitozės atvejų, tačiau manoma, kad šios formos atvejų yra daugiau, nes ligoniai sergantys seroziniu meningitu retai tiriami dėl ornitozės. Ornitozinio meningito klinikoje vyrauja karščiavimas, intoksikacijos reiškiniai, plaučių pažeidimo požymių nestebima. 2-4-tą, rečiau 6-8-tą ligos dieną atsiranda meninginiai simptomai. Likvoro pokyčiai būdingi seroziniam meningitui. Karščiavimas neretai būna banguojantis ir trunka iki mėnesio. Uždegiminiai pokyčiai likvore išnyksta per 5-6 savaites, ar net vėliau.
Ūminė ornitozė be pneumonijos prasideda staiga febriliu karščiavimu, bendros intoksikacijos reiškiniais. Ligonius vargina galvos skausmas, apetito stoka, obstipacijos, viso kūno raumenų skausmai. Pirmos ligos savaitės pabaigoje padidėja kepenys ir blužnis. Plaučių pažeidimas nebūdingas. Periferinio kraujo vaizde normocitozė ar nežymi leukopenija, saikingas ENG padidėjimas. Ši ligos forma sudaro apie 10 proc. diagnozuotų ornitozės atvejų ir dažniausiai išsivysto alimentarinio užsikrėtimo metu.
Besimptomė ūminė ornitozė. Ši ligos forma nustatoma infekcijos židinyje epideminių protrūkių metu ir sudaro apie 30 proc. visų protrūkio metu užsikrėtimo ornitoze atvejų. Tyrimų metu nustatomas didėjantis specifinių antikūnų titras. Antikūnai išlieka iki kelių mėnesių.Lėtinė ornitozė. Ši forma išsivysto pas 10-15 proc. ligonių, negavusių adekvataus etiotropinio gydymo. Vystosi tiek ūmine tipine tiek ūmine atipine ligos forma sergantiems ligoniams. Šiai formai būdinga ilgalaikė eiga su pasikartojančiais ligos paūmėjimais ir remisijomis. Lėtinei ornitozinei pneumonijai būdingas subfebrilitetas, lėtinės intoksikacijos požymiai, astenizacija. Ji dažnai lydima spazminio bronchito simptomų. Liga gali tęstis 3-5 metus ir ilgiau. Lėtinė ornitozė gali būti ir be plaučių pažeidimo reiškinių.
Ornitozės atkryčiai būna apie 21 proc. ligonių. Ligos atkryčiais laikomi tik tie atvejai, kai apireksijos periodas tarp karščiavimo bangų tęsiasi ne trumpiau kaip dvi paras, antrosios karščiavimo bangos metu temperatūra būna ne žemesnė kaip 38°C ir antra karščiavimo banga tęsiasi ne trumpiau kaip dvi paras.
Liga gali komplikuotis miokarditu, tromoflebitu,hepatitu.Dėlmiokarditoišsivysčiusio širdies nepakankamumo ir dėl tromboflebitosuplaučiųarterijostromboembolija galima letali ligos išeitis. Sunkios ligos formos nėštumo metu gali išprovokuoti savaiminį persileidimą.
Diagnostika. Diagnozė nustatoma, remiantis būdingais klinikiniais ir epidemiologiniais duomenimis. Tipinė pneumoninė ūminės ornitozės forma dažniausiai būna be leukocitozės, rentgenologiškai nustatoma smulkiažidininė ar tarpaudininė pneumonija („tinklelis“ rentgeno nuotraukose).
Diagnozę patvirtina sukėlėjo išskyrimas iš tiriamosios medžiagos, kultivuojant ląstelių kultūrose, tačiau tai įmanoma atlikti tik specialiose laboratorijose, kur galimas ypatingas priešepideminis režimas. Todėl diagnozės pagrindimui naudojami imunologiniai metodai. Sukėlėjo antigenus tiriamojoje medžiagoje galima nustatyti IFR ar ELISA metodu. Sukėlėjo nukleorūgščių tapatumas tiriamojoje medžiagoje nustatomas DNR hibridizacijos ar PGR būdu. SpecifiniaiantikūnainustatomiKSRsuornitozėsantigenu poriniuose serumuose. Ūminė infekcija patvirtinama nustačius titro augimą. SpecifiniusantikūnusgalimanustatytiirHASR(diagnostinistitras1:512irdaugiau). Galimos klaidingai teigiamos kryžminės reakcijos su kitais patogenais (kitomis chlamidijomis ir kt.). Diagnostikai gali būti naudojamas ir odos alerginis mėginys su ornitinu.
Plaučių formos ornitozę reikia atskirti nuo ūminių bakterinių pneumonijų, plaučių tuberkuliozės, Ku karštligės, mikozių (aspergiliozės, nokardiozės, histoplazmozės ir kt.), plaučių vėžio, pradiniame ligos periode - nuo vidurių šiltinės, bruceliozės, leptospirozės. Meninginės formos ornitozė diferencijuojama nuo kitos etiologijos serozinių meningitų Sunkiausia atskirti ornitozę nuo kitų chlamidijų sukeltų klinikinių formų.
Gydymas. Etiotropiniam gydymui skiriama tetraciklino gerti po 0,5 g 4 kartus per parą visą karščiavimo laikotarpį ir 5-7 dienas sunormalėjus temperatūrai arba doksiciklino po 100 mg 2 kartus per parą nuo 10 iki 21 dienos. Kai ornitozės eiga sunki, antibiotikų skiriama į veną. Dažniausiai alternatyviniam gydymui skiriamas eritromicinas po 1-2 g per parą dozę padalijant per 4 kartus, gydymas skiriamas karščiavimo metu ir dar 5-10 dienų sunormalėjus temperatūrai.Detoksikacijai į veną lašinama elektrolitų, gliukozės tirpalų. Skiriama oksigenoterapija, bronchodiliatatorių, antihistamininių vaistų, antipiretikų. Sunkių formų atvejais - gliukokortikoidų (prednizolono gerti po 20-40 mg per parą, dozę palengva mažinant).
Ornitozės prognozė dažniausiai palanki. Letališkumas mažesnis negu 1 proc. Galimi ligos atkryčiai ir perėjimas į lėtinę eigą.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Specifinėsprofilaktikosnėra.Svarbiveterinarinė ornitozės kontrolė naminių paukščių tarpe, vengimas kontaktų su laukiniais paukščiais, tame tarpe su balandžiais, balandžių populiacijos augimo reguliavimas.