Parvovirusinė infekcija

M. V. Bareišienė


Parvovirusinė infekcija (Human Parvovirus infection) – tai B19 parvoviruso sukelta vaikams infekcinė eritema, suaugusiesiems – ūminė aplastinė krizė, artropatija, užsikrėtusiai nėščiai moteriai – sunki vaisiaus patologija.
Etiologija. Sukėlėjas – B19 parvovirusas, kuris buvo atrastas tiriant donorų kraują 19-ame mėginių maišelyje (1975 m.). Virusas yra 22 nm dydžio, kubinės simetrijos, turi DNR. Virusai replikuojasi imlių ląstelių branduolyje. Priklauso Parvoviridae šeimai, Parvovirinae pošeimiui, Parvovirus genčiai.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – sergantis simptomine ir simptomų nesukeliančia parvovirusine infekcija žmogus. Užsikrečiama oro lašiniu, buitinio kontakto, parenteriniu (per kraują ir jo produktus) būdais ir per placentą.
Virusas B19 yra labai paplitęs, dažniausiai serga vaikai. Apie 70–90 proc. vaikų ir 40–60 proc. suaugusiųjų turi antikūnų nuo šio viruso. Vaikų parvovirusinės infekcijos sporadiniai atvejai (infekcinė eritema) registruojami per ištisus metus, bet galimi ir sezoniniai ligos protrūkiai kovo–gegužės mėnesiais. Ūminė parvovirusinė infekcija nėštumo metu pasitaiko apie 3,7 proc. nėščiųjų. Užsikrėtus B19 parvovirusu nėščiajai, vaisiaus užsikrėtimo tikimybė yra apie 25 proc.
Patogenezė ir patologija. Iš kvėpavimo takų parenteriniu keliu ar per placentą virusų gali patekti į kraują, kaulų čiulpus, blužnį, sąnarius. B19 parvoviruso receptorius yra eritrocitų P antigenas, o viruso reprodukcijoje aktyviai dalyvauja eritrocitų pirmtakų transkriptazė. Įvyksta eritrocitų pirmtakų lizė, dėl to prasideda ūminė anemija.
Patekę į kraują, virusai ligos pradžioje sukelia į gripą panašius klinikinius požymius, vėliau susidarę imuniniai kompleksai sukelia bėrimus, artritą, artralgiją. Sumažėjus eritrocitų pirmtakų kiekiui gali išsivystyti aplastinė krizė ir lėtinė anemija.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka nuo 5 iki 15 d.
Vaikams B19 parvovirusinė infekcija dažniausiai pasireiškia kaip Čamerio infekcinė eritema (erythema infectiosum Tschamer). Suaugusieji ja serga retai. Ligos forma dažniausiai lengva. Kūno temperatūra normali ar subfebrili. Nuo pirmos ligos dienos atsiranda būdingų veido bėrimų: iš pradžių parausta skruostai („pliaukštelėjimo per skruostą sindromas“ (16 spalv. pav.), vėliau atsiranda makulopapulinių bėrimų, kuriems susiliejus veide susidaro peteliškę primenanti figūra. Išberiamos galūnės ir liemuo. Blykšdami kojų bėrimai (blykšta nuo dėmės centro) primena tinklelį. Bėrimai laikosi įvairiai: nuo 2 dienų iki 2 savaičių. Kartais išnykę bėrimai vėl atsiranda tose pačiose vietose. Bėrimo metu gali pasireikšti kvėpavimo takų uždegimo ir konjunktyvito požymiai, sąnarių (plaštakų, riešų, pėdų) skausmai ir patinimai, dažniau suaugusiesiems. Gali būti ir simptomais nepasireiškianti, latentinė ligos eiga.
Suaugusiesiems B19 parvovirusinė infekcija gali pasireikšti kaip ūminė aplastinė krizė – staiga sumažėja hemoglobino kiekis iki gyvybei grėsmingos ribos. Tai dažniausiai atsitinka sergant lėtinėmis kraujo ligomis. B19 parvovirusas gali būti įvairių sąnarių, dažniausiai simetrinių, pakenkimo priežastis. B19 parvovirusiniu artritu dažniausiai serga jaunos moterys (iki 35 m.). Liga prasideda staiga, išryškėja uždegiminė reakcija, sergama nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.
Užsikrėtus B19 parvovirusu nėščiai moteriai, išsivysto sunki vaisiaus patologija: širdies pažeidimai (endokarditas, miokarditas ar perikarditas), nuo kurių vaisius dažniausiai žūsta; įvairaus laipsnio vaisiaus mažakraujystė ir hipoksija, esant staziniam širdies nepakankamumui ir generalizuotai edemai, nuo kurių, pokyčiams progresuojant, vaisius žūsta.
Labiausiai vaisius yra pažeidžiamas, jei motina užsikrečia per antrąjį nėštumo trimestrą, nes vaisiaus organizme tuo metu dar nesigamina apsauginių antikūnų. Užsikrėtus per pirmąjį nėštumo trimestrą, vaisiaus pažeidimo rizika yra mažesnė, nes kraujodaros sistema dar tik formuojasi. Tačiau gali įvykti savaiminis persileidimas.
ŽIV infekuotiems asmenims užsikrėtus B19 parvovirusu, gali išsivystyti įvairių lėtinių kraujo ligų.
Diagnostika. Infekcinė eritema vaikams dažniausiai diagnozuojama pagal klinikinius požymius.
Parvovirusinės infekcijos diagnostikai virusologiniai tyrimo metodai taikomi retai (B19 parvovirusas sunkiai kultivuojamas).
Dažniausiai klinikinėje praktikoje atliekamas imunologinis tyrimas – savitųjų IgM klasės antikūnų nustatymas 2–3 ligos savaitę ELISA metodu. Esant nepakankamam organizmo imuniniam atsakui ar per greitai išnykus savitiesiems IgM klasės antikūnams, kartais jų nepavyksta aptikti kraujo serume, todėl tokiais atvejais tikslinga tyrimą kartoti po 2–3 savaičių ir įvertinti titro dinamiką ar serokonversiją.
Molekuline hibridizacija galima nustatyti B19 parvoviruso nukleorūgštis tiriamojoje medžiagoje (serume, audinių ekstraktuose, kraujo ląstelėse, kvėpavimo takų sekretuose).
Atlikus kraujo tyrimą, nustatoma pancitopenija, padidėjęs CRB, pagreitėjęs ENG.
Vaisiaus B19 parvovirusinei infekcijai aptikti atliekamas echoskopinis tyrimas. Ultragarsu nustačius vaisiaus vandenę ir po pakartotinio ištyrimo praėjus 7 dienoms ir būklei nepagerėjus būtina ištirti vaisiaus kraują ar amniono skystį. Nuo 17 nėštumo savaitės galima atlikti kordocentezę ir amniocentezę. B19 parvoviruso nukleorūgštys vaisiaus kraujo ląstelėse, serume ar amniono skystyje nustatomos, atliekant PGR.
B19 parvovirusinė infekcinė eritema skirtina nuo kitų infekcinių eritemų: infekcinės Rozenbergo eritemos, ūminės egzantemos (exanthema subitum), makulopapulinių bėrimų sergant įvairiomis virusinėmis ligomis (tymais, raudonuke, adenovirusine, arbovirusine ir enterovirusine infekcijomis, infekcine mononukleoze), raudonosios vilkligės, alergijos.
Gydymas. Parvovirusine infekcija sergantys ligoniai gydomi namuose. Hospitalizuojama, jei yra sunki ligos forma, komplikacijų, epidemiologinių indikacijų (vaikai iš uždarų kolektyvų).
Etiotropinio gydymo nėra. Normalios imuninės sistemos asmenims B19 parvovirusinė infekcinė eritema praeina savaime. Kartais gali išlikti ilgalaikė ar net nuolatinė artralgija. Tokiais atvejais skiriami nesteroidinių vaistų nuo uždegimo kursai.
Patogenezinis gydymas. Jei ligoniai karščiuoja ar išryškėja bendros intoksikacijos reiškiniai, detoksikuojama lašinėmis gliukozės, elektrolitų tirpalų infuzijomis.
Jei išsivysto stipri ūminė aplastinė krizė (dažniausiai asmenims, sergantiems lėtinėmis kraujo ligomis), būtina perpilti kraujo. Esant reikalui, kraujo perpylimų skiriama ir ligoniams, kuriems dėl imuninės sistemos nepakankamumo išsivysto sunki išliekanti lėtinė anemija.
Įtarus vaisiaus vandenę, siūloma nėščiąsias gydyti didelėmis imunoglobulino dozėmis, bet šis gydymo metodas dar diskutuotinas.
Prognozė. Vaikams šios ligos eiga dažniausiai gerybinė. Suaugusiesiems aplastinės krizės gali baigtis mirtimi. Nėščiajai užsikrėtus per antrąjį nėštumo trimestrą, gali išsivystyti mirtina vaisiaus patologija.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Priemonės nuo epidemijos židinyje netaikomos. Specifinės profilaktikos nėra.Patartina vaisingo amžiaus moterims, dirbančioms su mažais vaikais (pradinių klasių mokytojoms, lopšelių-darželių auklėtojoms), nebendrauti su vaikais, sergančiais bėrimais pasireiškiančiomis ligomis. Jei kontakto išvengti negalima, reikia dėvėti kaukes, kruopščiai plauti rankas.