Pastereliozė

D. Vėlyvytė

Infekcinių ligų vadovas

Pastereliozė (Pasteurellosis, Pasteurella infection) – ūminė infekcinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, bendra intoksikacija, gyvūnų įkąstų ar įdrėkstų žaizdų infekcija, galinti komplikuotis invazine infekcija bei bakteremija. Liga priskiriama zoonozėms.
Etiologija. Sukėlėjas – Pasteurella, labai mažos gramneigiamos, sporų nesudarančios, nejudrios bakterijos-kokobacilos, aerobai ir fakultatyviniai anaerobai, priklausantys Pasteurellaceae šeimai, Pasteurella genčiai. Pasteurella gerai auga esant 37 ºC temperatūrai kraujyje, Muellerio ir Hintono agare, tačiau neauga MacConkey’aus terpėje. Sukėlėjai neatsparūs aplinkos veiksniams, žūsta kaitinant, veikiant ultravioletiniams spinduliams, dezinfekciniams preparatams. Žinoma 11 rūšių, iš kurių žmogui patogeniškos Pasteurella multocida, Pasteurella multocida septica, Pasteurella canis, Pasteurella dagmatis, Pasteurella bettyae. Gyvūnų įkąstų ar įdrėkstų žaizdų infekcijos priežastis dažniausiai yra P. multocida, nors neretai randama kelių rūšių sukėlėjų.
Epidemiologija. Infekcijos šaltinis – dauguma naminių (katės, šunys, kiaulės, galvijai, triušiai) ir laukinių (laukinės katės, kiškiai) gyvūnų ir paukščių (vištos, antys, kalakutai). Žmogus užsikrečia kontaktuodamas su užsikrėtusiais gyvūnais, jiems įkandus, įdrėskus, pro odos pažeidimus patekus sergančio gyvūno seilių. Liga gali plisti ir oro lašeliniu būdu. Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia. Tačiau yra aprašytas vertikalaus perdavimo nuo motinos vaisiui atvejis, išprovokavęs gimdymą prieš laiką ir kūdikio žūtį nuo sepsio. Žmonių pastereliozės atvejai registruojami retai.Patogenezė ir patologija. Sukėlėjų į organizmą dažniausiai patenka pro gyvūno įkąstą ar įdrėkstą odą. Sukėlėjų taip pat gali patekti ir pro pažeistą gleivinę. Pažeistos odos ir poodžio audinių vietoje pasireiškia uždegiminiai pokyčiai. Kartais sukėlėjai plinta krauju ir įvairiuose organuose (sąnariuose, plaučiuose, smegenyse ir kt.) formuojasi antriniai židiniai. Esant komplikuotai bakteremijai gali vystytis infekcinis toksinis šokas ir trombohemoraginis sindromas.
Klinika. Pasteurella sukeltos infekcijos gali būti skirstomos į tris grupes: gyvūnų įkandimų ar įdrėskimų žaizdų infekcija, kvėpavimo takų infekcija ir invazinė infekcija.
Gyvūnų įkandimų ar įdrėskimų žaizdų infekcijai būdinga staigi ligos pradžia. Įkandimo (įdrėskimo) vieta patinsta, parausta ir pradeda skaudėti dažniausiai per 48 valandas nuo naminio ar laukinio gyvūno įkandimo ar įdrėskimo. Apie 20 proc. atvejų gali būti regioninis limfadenitas ar limfangitas, padidėti temperatūra, kuri dažniausiai normalizuojasi per 48 valandas nuo etiotropinio gydymo pradžios. Infekcija gali išplisti į gilesnius audinius, dėl to vystosi komplikacijos: lokalus abscesas, tendovaginitas, sepsinis artritas ar osteomielitas ir bakteriemija, rečiau nekrozinis fascitas. Jei įkąsta ar įdrėksta buvo netoli akies, liga gali komplikuotis konjunktyvitu, ragenos išopėjimu ir endoftalmitu.
Oro lašeliniu keliu patekusios bakterijos gali sukelti kvėpavimo takų infekciją (sinusitą, epiglotitą, vidurinį otitą, tonzilitą, bronchitą, pneumoniją, galinčius pereiti į lėtinę formą, taip pat empiemą ir plaučių abscesą) ar bakteremiją. Ligos eigą gali apsunkinti esamos gretutinės lėtinės kvėpavimo takų ligos.
Invazinė infekcija dažniau pasitaiko kūdikiams arba vyresnio amžiaus ligoniams, taip pat esant imunodeficituiarligoniams,sergantiemskepenų ligomis. Esant sunkiai bakteriemijai klinika ryški, liga gali komplikuotis meningitu, smegenų abscesu, subdurine empiema, pielonefritu, endokarditu ar pūlingu perikarditu. Jei infekcija patenka į centrinę nervų sistemą, likvore nustatoma neutrofilinė pleocitozė (> 500 leukocitų/mm3), sumažėjęs gliukozės kiekis ir padidėjusi baltymo koncentracija. Pasteurella taip pat gali sukelti apendicitą (esant ar nesant perforacijos), pilvo ertmės abscesą (retrocekalinį, taukinės, kepenų), savaiminį bakterinį peritonitą, dažnesnį ligoniams, sergantiems kepenų ciroze. Prognozė priklauso nuo ligos sunkumo laipsnio, taip pat ir nuo gretutinių ligų. Išsivysčius cirozei ir bakteremijai miršta apie 30–35 proc. ligonių.
Diagnostika. Diagnozė nustatoma, įvertinus kliniką ir epidemiologinius duomenis. Pasteurella infekciją reikėtų įtarti, jei negaluoti pradedama gyvūnui, ypač šuniui ar katei, apkandžiojus, įdrėskus ar aplaižius žaizdą. Pastereliozė skirtina nuo stafilokokinės, streptokokinės ar anaerobinės bakterinės infekcijos, tuliaremijos, maro. Diagnozę patvirtina bakteriologiniai kraujo, žaizdos turinio, abscesų pūlių, likvoro tyrimai (terpė – kraujo agaras). Mikrobiologiniais metodais Pasteurella nustatyti kartais būna sunku, nes Gramo būdu nudažytas sukėlėjas gali būti panašus į kitas gramneigiamas bakterijas, tokias kaip Haemophilus, Neisseria, Acinetobacter. Vis dėlto skirtingas augimas selektyviose terpėse ir biocheminiai metodai leidžia tiksliai nustatyti sukėlėją. 

Gydymas. Svarbiausia gydymo priemonė – antibiotikai. Pirmiausia pasirenkami vaistai yra amoksicilinas su klavulano rūgštimi (gerti po 875/125 mg 2 kartus per parą). Galimas ir alternatyvus gydymas vienu iš šių preparatų: doksiciklinu (gerti po 100 mg 2 kartus per parą); ampicilinu / sulbaktamu (į veną po 1,5/3,0 g 4 kartus per parą); ciprofloksacinu(gertipo0,5g2kartusperparą); trimetoprimu / sulfametoksazoliu (gerti po 160/800 mg 2 kartus), cefuroksimu (į veną po 0,75–1,5 g 3 kartus per parą); ceftriaksonu(į veną po 1–2 g 1 kartą per parą).
Sunkiu komplikuotu atveju (pneumonija, sepsis, meningitas) į veną švirkščiama penicilino G po 12–24 mln. VV per parą, tinka ir II bei III kartos cefalosporinai įprastomis dozėmis.
Antibiotikų terapijos kursas – 10–14 dienų. Jei komplikacijos sunkios, antibiotikų skiriama ilgiau.
Kai ligos forma sunki, detoksikuojama elektrolitų, gliukozės tirpalais. Jei ligonis serga meningitu, dehidratuojama manitoliu, furozemidu.
Pasireiškus žaizdų infekcijai, gali prireikti chirurginės intervencijos. Skausmas malšinamas nenarkotiniais analgetikais.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Prižiūrintys gyvūnus asmenys privalo laikytis bendrųjų asmeninės profilaktikospriemonių. Specifinės profilaktikosžmonėms nėra. Židinyje priemonės nuo epidemijos nereikalingos.