Stabligė

A. Ambrozaitis

Infekcinių ligų vadovas

Stabligė (Tetanus) – tai ūminė infekcinė liga, kurią sukelia stabligės sukėlėjo Clostridium tetani, augančio anaerobinėmis sąlygomis žaizdoje, egzotoksinas, pažeidžiantis centrinę nervų sistemą ir sukeliantis skersaruožių raumenų traukulius.
Etiologija. Stabligės sukėlėjas yra Clostridium tetani, priklausanti Bacillaceae šeimai.Tai judri, gramteigiama, anaerobinė lazdelė, gaminanti atsparias aplinkos veiksniams sporas. Stabligę aprašė dar Hipokratas. 1889 m. Carle ir Rattone pirmieji sukėlė stabligę gyvuliams, suleisdami jiems mirusio nuo stabligės žmogaus pūlių. Tais pačiais metais Nicolaier sukėlė stabligę gyvuliams, suleisdamas dirvožemio mėginį, o gryną kultūrą iš žmogaus išskyrė Kitasato. Kitasato nustatė, kad stabligės toksinas gali būti neutralizuotas specifiniaisantikūnais. Nocardas 1897 m. pademonstravo apsauginį pasyviai perduotų antitoksinų poveikį. Pasyvi žmonių imunizacija buvo naudojama per Pirmąjį pasaulinį karą. Stabligės anatoksiną atrado Descombey’us 1924 m., o jo efektyvumas buvo nustatytas per Antrąjį pasaulinį karą. C. tetani turi H ir O antigenus. Pagal O antigeną skirstomos į 10 serovarų. Visi serovarai anaerobinėmis sąlygomis išskiria egzotoksinus. C. tetani gamina hemoliziną (tetanoliziną), ardantį eritrocitus. Tačiau ligai vystantis svarbiausias neurotoksinas (tetanospazminas), kuris pažeidžia nervinio audinio ląsteles ir sukelia skersaruožių raumenų spazmus. Tetanospazmino mirtina dozė žmogui yra 2,5 ng/kg. Organizmą žalingai veikia egzotoksinas, patekęs parenteraliai, ir neveikia patekęs per burną. Stabligės sukėlėjas gyvena gyvulių ir žmogaus žarnose, bet ligos nesukelia, nes fermentai neutralizuoja toksiną. Stabligės sukėlėjai gali būti įvairaus toksigeniškumo, kai kurie labai toksigeniški. Egzotoksinas jautrus įvairiems veiksniams. Jo toksiškumas mažėja paveikus rūgštimis, šarmais ir kitomis cheminėmis medžiagomis. Toksiną veikiant formalinu sunaikinama toksoforinė grupė ir jis tampa netoksiškas, virsta anatoksinu. Toksinas suardomas 60 °C temperatūroje per 5 minutes.
C. tetani vegetacinės formos yra neatsparios išorinės aplinkos poveikiui. Tačiau sporos labai atsparios drėgmės trūkumui, dezinfekcinėms medžiagoms ir karščiui (virinant žūsta tik po 1–3 val.). Autoklave esant 121 °C temperatūrai žūsta po 10–15 minučių. Sausame karšyje, 160 °C temperatūroje, gali išlikti gyvybingos iki 1 valandos.
Epidemiologija. Liga paplitusi visame pasaulyje. Ji dažnesnė žemės ūkio regionuose ir teritorijose, kuriose dažniau kontaktuojama su gyvulių ekskretais ir yra nepakankamai organizuota imunizacija. 2001 m. pasaulyje nuo stabligės mirė 282 000 žmonių, daugiausia Azijos, Afrikos ir Pietų Amerikos šalyse. Ypač didelė rizika susirgti stablige kyla kaimo ir tropinių sričių gyventojams. Ekonomiškai besivystančiose šalyse iš 100 000 gyventojų šia liga suserga nuo 10 iki 50 asmenų. Maždaug 80 proc. užsikrėtimo atvejų šiose šalyse sudaro naujagimių stabligė (užsikrečiama per bambutę, tvarkomą po gimimo). Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse registruojami pavieniai ligos atvejai. 60 metų ir vyresni ligoniai sudaro 60 proc. visų stablige sergančių asmenų ir net 85 proc. visų mirčių nuo stabligės ištinka būtent tokio amžiaus ligonius. Lietuvoje kasmet registruojami vidutiniškai 1–3 stabligės atvejai. 1999–2008 m. iš viso buvo užregistruoti 22 atvejai, iš jų 13 ligonių mirė (60 proc.).
Sergamumas stablige pasaulyje ir atskiroje šalyje yra nevienodas. Tai lemia du pagrindiniai veiksniai: socialinės ekonominės ir klimatinės geografinės sąlygos. Abu veiksniai glaudžiai susiję. Dirvos ir klimatinės sąlygos istoriškai keičiasi labai lėtai ir jas galima vadinti pastoviu veiksniu. Tačiau socialinės ekonominės sąlygos gali pasikeisti iš esmės per trumpą istorijos tarpsnį. Šiltas, drėgnas klimatas, dirva, kurioje gausu humusinių medžiagų, sudaro palankias sąlygas stabligės sukėlėjui vegetuoti dirvoje. Jei šalies ekonomikos pagrindinės sritys yra žemės ūkis ir gyvulininkystė, gyvulių laikoma daug, todėl dirva intensyviai teršiama gyvulių mėšlu. Svarbios gyventojų žinios ir jų medicininio aptarnavimo lygis, traumų atvejais – pasyviosios ir aktyviosios imunizacijos bei planinės vakcinacijos apimtys. Jeigu neatliekama gyventojų imunizacija, sergamumas stablige esti stabilus. Sergamumo stabilumą lemia endeminės zonos,kuriose dirvos ir klimato sąlygos žmonėms užsikrėsti yra palankios.
Stabligės infekcijos rezervuaras – įvairūs gyvūnai (arkliai, galvijai, avys, šunys, katės, žiurkės ir kt.), taip pat žmonės, kurių žarnyne anaerobinėmis sąlygomis stabligės sukėlėjai gyvena kaip saprofitai.Išsiskyrusiossufekalijomisįaplinkąvegetacinėsbakterijų formos greitai virsta sporomis. Mėšlu tręšiama dirva yra labai užkrėsta stabligės sukėlėjais. Daugelio žemės ūkio darbuotojų žarnyne yra stabligės bakterijų. Su dulkėmis sporos patenka ant įvairiausių aplinkos daiktų, odos paviršiaus. Per sveiką odą ir gleivinę stabligės sukėlėjai į organizmą neprasiskverbia. Užkrato patenka per įvairias, dažnai vos matomas, žaizdas, ypač užteršus jas žemėmis. Labai pavojinga užteršti žaizdas sodo, daržų, ganyklų žeme. Žmogus nuo žmogaus neužsikrečia. Užsikrečiama per pažeistą odą, nes stabligės sporos paplitusios gamtoje, ypač gyvulių išmatomis užterštame dirvožemyje. Todėl stablige dažnai serga kaimo žmonės, dirbantys žemės ūkio darbus. Miestuose vyrai serga dažniau nei moterys. Tai gali lemti vyrų dažniau patiriamos traumos. Stablige gali susirgti ir naujagimiai, ligos sukėlėjų patekus per bambos kanalą, jei jis užteršiamas užrišant virkštelę. Didelė rizika susirgti stablige kyla naujagimiams, kai gimdoma ne asmens sveikatos priežiūros įstaigoje. Kartais stablige susergama nušalus galūnes, esant pragulų, ilgai negyjančių žaizdų, gipso tvarsčiui, nutraukus nėštumą antisanitarinėmis sąlygomis. C. tetani gali būti perduota į veną leidžiantis užterštų narkotikų. Stablige dažnai užsikrečiama kare, kai žaizdos užteršiamos žeme. Stabligės rizika priklauso ne tiek nuo žaizdos dydžio, kiek nuo jos užteršimo laipsnio. Kuo labiau dirva užteršta stabligės sukėlėjais, kuo daugiau jų patenka į organizmą, tuo didesnė ligos rizika ir trumpesnis laikas nuo užsikrėtimo iki susirgimo. Apie 80 proc. stabligės atvejų sudaro ligos po smulkių buitinių traumų, dėl kurių paprastai nesikreipiama medicininės pagalbos. Įvykus sunkesnei traumai kreipiamasi į gydymo įstaigą, kurioje atliekama stabligės skubi pasyvioji ir aktyvioji specifinė profilaktika.Stabligepaprastai sergama pavasarį–vasarą ir rudens pradžioje, kai dažniausiai kontaktuojama su dirvožemiu. Žiemą dirva būna apsnigta ir neatliekami žemės ūkio darbai. Iki planinės vaikų vakcinacijos stablige dažniau sirgo 7–14 metų vaikai ir naujagimiai. Naujagimių stabligė iki šiol dar yra nacionalinė Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos šalių problema. Planinė vakcinacija labai pakeitė sergančių asmenų amžiaus tendencijas. Šiuo metu didžiausias esti suaugusiųjų sergamumas. Tai susiję su tuo, kad po vakcinacijos imunitetas išlieka apie 10 metų. Paskiepyti pagal skiepų kalendorių 16 metų asmenys po dešimties metų tampa imlūs stabligei.
Patogenezė. Stabligės sporos, patekusios į žaizdą, kur būna anaerobinės sąlygos, virsta vegetacinėmis formomis, kurios gamina neurotropiškai veikiantį egzotoksiną. Stabligės lazdelės lieka žaizdoje, o į kraują patenka egzotoksinas. Tetanospazminas plinta krauju, limfa bei perineuriniais tarpais ir fiksuojasinervų audiniuose. Toksinai slopina nervinio impulso perdavimą motoneuronams, sutrinka eferentinių refleksų lankų koordinacija. Motoneuronuose savaime kilę impulsai be kliūčių patenka į skersaruožius raumenis ir priverčia juos susitraukti. Raumenys ilgai būna susitraukę, todėl pasireiškia hipertermija, o ši sukelia metabolinę acidozę. Pastaroji slopina kvėpavimą. Nustatyta, kad toksinai pažeidžia tinklinį darinį, formatio reticularis, sutrikdo jo tarpinių neuronų funkciją pailgosiose bei nugaros smegenyse ir sustiprina aplinkos dirgiklių sukeliamus raumenų refleksusbeijų tonusą. Mirusiesiems nuo stabligės nenustatoma specifinių makroskopinių ar mikroskopinių nervų sistemos pokyčių. Dažniausiai būna organų venostazė, taškinės kraujosruvos, kartais plyšę raumenys ir hematomos.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka 2–21 dieną, dažniausiai 7–14 dienų. Kartais per tą laiką žaizda, pro kurią pateko sukėlėjų, suspėja užgyti. Nustatyta, kad kuo trumpesnis inkubacijos periodas, tuo sunkesnė ligos forma. Liga gali prasidėti staiga arba po prodrominių astenovegetacinių simptomų. Dažniausiai pirmasis ligos požymis yra kramtomųjų raumenų spazmas, todėl ligonis nebegali išsižioti. Vėliau pasireiškia kitų ligos simptomų, kurie sudaro klasikinės triados sindromą. Tai „sardoniška“ šypsena (sardoniška šypsena arba graudulio išraiška, kakta suraukta, akys primerktos, antakiai pakelti, dantys sukąsti ir lūpos sučiauptos) bei disfagija, sukelta ryklės raumenų spazmo. Sąstingis plinta descendentiškai, t. y. išplinta į kaklo, sprando, nugaros, liemens ir kojų raumenis. Ligonis nugara neliečia lovos, guli pakėlęs liemenį ir atlošęs galvą (opistotonus). Pilvo raumenys įsitempę, krūtinė iškilusi, pilvas palpuojant įsitempęs, kietas. Veikiant išoriniams dirgikliams (lietimo, garso, šviesos) raumenys susitraukia kelioms sekundėms ar minutėms. Patiriantis traukulius ligonis nustoja kvėpuoti, veidas pamėlynuoja, kūnas išsilenkia lanku, veide atsispindi siaubas ir skausmas. Tokie traukulių priepuoliai gali kartotis kas 5–10 minučių. Ligonis labai prakaituoja, karščiuoja, kūno temperatūra būna subfebrili, iki 37–38 °C. Ligonio sąmonė išlieka nesutrikusi.
Kūno temperatūra prieš mirtį dėl asfiksijospakylaiki40–41 °C. Mirties priežastis gali būti ir tiesioginis smegenų kamieno pažeidimas, kai sustoja širdies ir kvėpavimo sistemų veikla. Stabligė gali būti generalizuota ir vietinė.
Generalizuota stabligė. Ši forma dažniausia ir gali būti lengva, vidutinio sunkumo ir sunki. Lengva forma reta, ja serga asmenys, kurių imunitetas yra dalinis. Visi ligos simptomai būna silpni, priepuoliai reti arba jų nebūna, trunka iki 2 savaičių. Vidutinio sunkumo stabligei būdingas karščiavimas, raumenų traukulių priepuoliai, kurie būna trumpalaikiai (iki 30 sek.), kartojasi vieną arba du kartus per valandą. Liga trunka iki 3 savaičių. Sunkiai ligos eigai būdinga aukšta temperatūra (iki 40–41 °C), kartotiniai 2–3 min. trunkantys traukulių priepuoliai kas 5–15 min. Būna stipri hipoksija, tachikardija. Kartais, ypač ginekologinės (po aborto) ar gimdyvių, stabligės eiga gali būti žaibinė. Tada ligos reiškiniai labai greitai progresuoja ir mirštama nuo asfiksijosirlabai dažnai pasikartojančių traukulių.
Vietinė stabligė. Pasireiškia lokaliu pažeistos galūnės raumenų spazmu ir tos vietos fibriliniaisraumenų traukuliais arba bulbariniais simptomais, pažeidžiami veido, ryklės ir gerklės raumenys, būdingi kvėpavimo ir kraujagyslių centrų dirginimo reiškiniai. Negydoma vietinė stabligė gali tapti generalizuota.
Naujagimių stabligė. Tai ypatinga stabligės forma. Jos požymių atsiranda vidutiniškai praėjus 12 dienų nuo gimimo. Pirmasis požymis – naujagimis labai sunkiai ima žįsti krūtį. Vėliau klinika primena suaugusiųjų stabligės kliniką.Reta stabligės forma, išsivystanti dažniausiai po galvos traumos (cefalinė stabligė), yra periferinio n. facialis vienpusis ar abipusis paralyžius bei oftalmoplegija,kuriepasireiškia toje pusėje, per kur pateko stabligės sukėlėjų.
Užsitęsusi (poūmė) ligos forma trunka iki kelių mėnesių, dažniausiai nebūna raumenų traukulių, praeina su remisijos fazėmis. Jei ligos eiga palanki, traukuliai vis retėja ir 3–4 savaitę visai išnyksta. Tokie ligoniai visiškai pasveiksta.
Ligos prognozė nėra gera. Ligos baigtis labai priklauso nuo inkubacijos periodo trukmės. Jei inkubacijos periodas ilgesnis kaip dvi savaitės, prognozė dažniausiai būna gera. Jei inkubacijos periodas trunka 7 dienas ar trumpiau, mirštamumas siekia 75 proc. Generalizuotos naujagimių arba vyresnių kaip 70 metų asmenų stabligės baigtis dažniausiai bloga. Daugiausia ligonių miršta iki 5 ligos dienos nuo asfiksijos.Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse nuo generalizuotos formos miršta apie 20–305 proc. ligonių, o ekonomiškai besivystančiose šalyse – net iki 70–90 proc. Rekonvalescencijos periodas būna ilgas, kaulų lūžiai gali lemti neįgalumą.
Dažniausios ligos komplikacijos: pneumonija, laringospazmas, raumenų plyšimas priepuolio metu, galūnių kaulų ir stuburo slankstelių kompresiniai lūžiai. Ilgalaikis raumenų įtempimas gali lemti raumenų kontraktūras.
Diagnostika. Stabligė diagnozuojama remiantis klinikiniais ligos požymiais (trizmas, sardoniška veido išraiška, padidėjęs raumenų tonusas, traukuliai). Būtina labai tiksliai surinkti epidemiologinę anamnezę (buvusi trauma, nudegimas, nušalimas, operacija, gimdymas, abortas). Svarbu, ar prodrominiu ligos periodu buvo žaizdos vietos skausmas ir raumenų traukuliai. Jokių vidaus organų pažeidimo požymių dažniausiai nenustatoma. Laboratoriniai tyrimai paprastai neatliekami, nors kartais daromi tepinėliai iš žaizdos, kai norima išsiaiškinti infekcijos patekimo vartus. Aptikti antitoksiniai antikūnai nesvarbūs, jų gali būti dėl ankstesnės vakcinacijos. Stabligė skirtina nuo pasiutligės, spazmofilijos,apsinuodijimostrichninu.Jeiguyraprieskydiniųliaukųhipofunkcija, pažeidžiami visi raumenys (skersaruožiai ir lygieji). Neretai ligos pradžioje dėl trizmo ligonis kreipiasi į stomatologą, kuris turi nustatyti, ar nėra periostito, periodontito, žandikaulio artrito.
Taip pat stabligė skirtina nuo meningito, meningoencefalito, isterinių ir epilepsijos priepuolių, galvos traumos.
Gydymas. Stablige sergantis ligonis gydytinas intensyviosios terapijos (reanimacijos) skyriuje. Jis guldomas į atskirą palatą, izoliuotą nuo triukšmo, ryškios šviesos. Kartu tenka skirti parenterinį maitinimą per zondą. Neretai, trinkant kvėpavimui, būtina dirbtinė plaučių ventiliacija (kartais net kelioms savaitėms). Todėl ligonį svarbu tinkamai slaugyti, kad nesusidarytų pragulų, taip pat būtina komplikacijų profilaktika.Žaizdą privalu chirurgiškai išvalyti arba revizuoti jau užgijusią ir pašalinti svetimkūnius, nekrozavusius audinius, kad toksino nebepatektų į kraują.
Adsorbuoto stabligės anatoksino po oda švirkščiama 3 dienas iš eilės (po 0,5 ml). Įšvirkštus adsorbuoto stabligės anatoksino, po 30 min. į raumenis vienkartinai cirkuliuojantiems stabligės toksinams surišti švirkščiama 50 000–100 000 TV antitetaninio serumo arba 3 000–6 000 TV iš žmogaus kraujo serumo pagaminto antitetaninio imunoglobulino (TIG). Sušvirkštas serumas ar imunoglobulinas negali neutralizuoti audiniuose fiksuotostabligės egzotoksino. Nei anksti, nei kartotinai sušvirkštus specifinioserumo ar imunoglobulino neišvengiama sunkių ligos formų.
Skiriama antibiotikų – penicilino G infuzija į veną po 24 mln. VV per parą, rečiau antrosios ar trečiosios kartos cefalosporinų (cefuroksimo 3 g per parą, cefotaksimo 2–4 g per parą), kurie profilaktiškai apsaugo nuo sunkios pneumonijos arba sepsio. Vartojama ir kitų plataus veikimo spektro antibiotikų (fluorchinolonų). Gydoma 7–10 dienų. Gydant stabligę penicilinugali sumažėti diazepamo aktyvumas, todėl vis dažniau rekomenduojama pirmiausiai skirti nutronidazolio gerti po 500 mg, kas 6 val arba į veną po 1 g kas 12 val., 7-14 diemų c. tetani pašalinimui iš organizmo. Skiriama detoksikacimė terapija įvairiais tintroveniniais tirpalais.
Ligonį labai svarbu apsaugoti nuo traukulių. Diazepamas yra vienas efektyviausių prieštraukulinių preparatų, jis geriausiai veikia pagrindinį stabligės patogenezės mechanizmą, aktyviai atkuria tetanospazmino sukeltą inhibitorinių neuronų bloką.. Diazepamo skiriama į veną po 100-300 μg/ kg kas 1-4 val. Galima švirkščti neuroleptikų (droperidolio iki 10 mg per parą, chlorpromazino (aminazino) iki 100 mg per parą). Patartina šiuos vaistus derinti su narkotiniais analgetikais, barbitūratais (natrio oksibutirato 60 mg/kg lėtai leidžiama į veną, tiopentalio 100–150 mg per 10–15 sek. į veną), antihistamininiais vaistais (difenhidraminu (dimedroliu), prometazinu). Šių derinių skiriama 3–4 kartus per parą. Jei stabligė labai sunkios formos, traukulių priepuoliams slopinti skiriama miorelaksantų. Pastarieji paralyžiuoja motorinių nervų galūnes ir neleidžia nerviniam impulsui plisti į raumenis. Staiga įvykus spazminei asfiksijai,būtina dirbtinė plaučių ventiliacija.Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Paveikti stabligės infekcijos rezervuarą neįmanoma. Todėl pagrindinis uždavinys – išvengti ligos. Susirgęs žmogus hospitalizuojamas esant klinikinių indikacijų. Gydymo uždaviniai: likviduoti stabligės toksiną organizme ir likviduoti toksino poveikį. Nė vienas iš šių uždavinių šiuo metu nėra iki galo išspręstas. Todėl ir šiandien nuo stabligės mirštama dažnai. Paveikti antrąją epideminio proceso grandį – perdavimo mechanizmą – stabligės atveju taip pat nepaprasta. Nė vienas žmogus negali išvengti traumų. Todėl pagrindinė stabligės profilaktikospriemonė yra vakcinacija. Vakcinacija atliekama pagal planą ir įvykus traumai. Pagal planą skiepijama vakcina nuo difterijos,stabligės, kokliušo (DTP arba DtaP (neląstelinis kokliušo komponentas), difterijos,stabligės anatoksinu (toksoidu), skirtu vaikams skiepyti (DT), ir stabligės, difterijostoksoidu,skirtusuaugusiesiemsskiepyti(Td).DTaP, DT vakcinoje yra 7–8 Lf vienetai difterijostoksoidoir5–12,5 Lf vieneto stabligės toksoido. 1 Lf (limes flioculiationis) yra mažiausias kiekis toksoido, kuris, reaguodamas su 1 TV specifinioserumo,sukeliafliokuliaciją. Td vakcinoje (suaugusiesiems) yra 2 Lf vienetai difterijostoksoidoir5Lfvienetaistabligės toksoido. DTP (DTaP), Dt, Td vakcina suleidžiama į raumenis. DTaP vakcina skirta vaikams nuo 6 savaičių iki 7 metų skiepyti. Pirminės vakcinacijos schemą sudaro 4 dozės, suleidžiamos 2, 4, 6 ir 18 mėn. vaikams. Pirma, antra ir trečia DTaP vakcinos dozės turi būti suleistos ne trumpesniu kaip 4 savaičių intervalu. Ketvirtoji dozė turi būti suleista ne mažesniu kaip 6 mėnesių intervalu ir ne jaunesniam kaip 12 mėnesių vaikui. Jeigu pirmoji DT vakcinos dozė suleista iki 12 mėnesių, pirminės vakcinacijos kursą sudaro 4 dozės. Jeigu pirmoji vakcinos dozė suleista vyresniam kaip 12 mėnesių vaikui, pirminės vakcinacijos kursą sudaro 3 vakcinos dozės. Pagal Lietuvos vaikų profilaktikosskiepijimų kalendorių (2007 m.) DTaP vakcina kartotinai skiepijama, kai vaikui sueina 6–7 metai, o Td vakcina 15–16 metų. Toliau vakcinacija Td vakcina turėtų būti atliekama kas 10 metų. Vakcinacijos Td vakcina vyresnių kaip 7 metų vaikų schema: 0, antra dozė po 4 savaičių, o trečia dozė praėjus 6–12 mėnesių nuo antrosios dozės. Kas dešimt metų reikia revakcinuoti. Persirgus stablige apsauginis imunitetas neįgyjamas, nes ligą sukelia labai mažas toksino kiekis. Persirgus stablige skiepai rekomenduotini.
Stabligės skubiosios imunoprofilaktikostaisyklės (2010 m.). Stabligės skubioji imunoprofilaktikabūtinagiliaipažeidusodą,gleivines,nušalusarbanudegus(esantII–IVlaipsnio nudegimams), po įvairių įkandimų, esant pjautinėms, durtinėms, šautinėms, plėštinėms žaizdoms, gimdant ne medicinos įstaigose, kitų traumų ir nelamingų atsitikimų atvejais. Skubioji imunoprofilaktikapasirenkama,atsižvelgusįkiekvienopaciento imunizacijos būklę ir žaizdos tipą remiantis sgtabligės skubiosios imunoprofilaktikosschema(2.36.1lentelė).Aktyviaistabligėsimunoprofilaktikainaudojamos stabligės vakcinos, kurių sudėtyje yra stabligės toksoido komponentas, pasyviai – stabligės imunoglobulinas arba serumas nuo stabligės. Jei susižeidęs pacientas per pastaruosius 10 metų nuo stabligės buvo paskiepytas pagal planą ir žaizda yra maža bei neužteršta, papildoma vakcinos dozė nereikalinga. Jeigu po vakcinacijos praėjo daugiau kaip 10 metų, suleidžiama viena stabligės toksoido dozė. Jei žaizda užteršta, tą pačią dieną, kai įvyko trauma, suleidžiama viena toksoido dozė (Td), jeigu per paskutinius 5 metus ligoniui nebuvo suleistas stabligės toksoidas. Asmenims kuriems pirminė vakcinacija nuo stabligės nebuvo užbaigta, įvykus traumai, kai žaizda yra švari, skubiai suleidžiama stabligės toksoido dozė. Visais kitais atvejais yra, suleidžiama stabligės toksoido dozė ir stabligės imunoglobulinas. Pasyviajai imunizacijai naudojamas žmogaus arba gyvulio specifinis stabligės imunoglobulinas. Žmogaus specifiniostabligės imunoglobulino suleidžiama ne mažiau kaip 250 TV į raumenis (jei žaizda labai užteršta, nuo susižeidimo praėjo daugiau kaip 24 val. arba suaugęs ligonis sveria daugiau nei vidutiniškai – 500 TV), gyvulio – 1 500–5 000 TV, nepaisant ligonio amžiaus. Vakcina ir imunoglobulinas suleidžiami skirtingais švirkštais ir į skirtingas kūno vietas. Siekiant išvengti anafilaksiniošoko, prieš suleidžiant gyvulinės kilmės serumą, būtina atlikti alerginį mėginį.
Stabligės imunoglobulinas turėtų būti skiriamas visiems sužeistiems, kurie serga AIDS. Gimdant ne stacionare ir greitosios pagalbos automobilyje stabligės skubioji imuno o profilaktikanaujagimiamsirgimdyvėmsatliekamaasmenssveikatospriežiūros įstaigose. Naujagimiams (kurių motinos neskiepytos nuo stabligės arba nuo paskutinės dozės praėjo 10 ir daugiau metų) suleidžiamas stabligės imunoglobulinas arba serumas nuo stabligės. Vėliau skiepijama pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepų kalendorių. Gimdyvėms, per pastaruosius 10 metų neskiepytoms nuo stabligės, atliekama visa skubioji stabligės imunoprofilaktika(nemažiaukaip3stabligės vakcinos dozės), o skiepytoms pakanka suleisti 1 vakcinos dozę.