A. Marcinkutė


Trichineliozė (Trichinosis, Trichinellosis) yra ūminė žmonių ir gyvūnų liga, kurią sukelia Trichinella genties apvaliosios kirmėlės. Tai viena sunkiausių žmonių helmintozių, kuriai būdinga įvairi klinikinė eiga ir komplikacijos.
Etiologija. Trichineliozę sukelia nematodų klasės Trichinellina pobūriui priklausančios Trichinella genties apvaliosios kirmėlės. Žinomos aštuonios trichinelių rūšys – Trichinella spiralis (T. spiralis), T. nativa, T. britovi, T. pseudospiralis, T. murrelli, T. nelsoni, T. papuae, T. zimbabwiensis – ir trys genotipai – Trichinella T6, Trichinella T8 ir Trichinella T9. Patelės parazituoja plonojoje žarnoje, o jų lervos – raumenyse. Subrendę patinėliai būna apie 0,6–1,9 mm ilgio, o patelės maždaug du kartus didesnės. Patelės apvaisinamos praėjus 30–36 val. nuo užsikrėtimo, o praėjus 5 d. jos pradeda vesti gyvas lervutes ir veda jas apie 3–4 sav. Apvaisintos patelės atveda nuo kelių šimtų iki tūkstančių gyvų lervučių.
Epidemiologija. Kasmet pasaulyje užregistruojama apie 11 milijonų žmonių, sergančių trichinelioze. Vidutinis sergamumo trichinelioze rodiklis Lietuvoje yra 1,7-1,2 atvejai 100 tūkstančių gyventojų. Trichinelioze serga įvairių profesijų, visų amžiaus grupių žmonės. Kasmet apie 20 proc. visų ligonių sudaro vaikai iki 15 m. Žmonės šia parazitoze užsikrečia vartodami žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą trichinelių lervomis užkrėstą naminių ir laukinių gyvūnų mėsą. Trichinelės yra vieni iš mažiausiai šeimininkams specifiškųhelmintų gamtojeirgaliparazituotidaugeliožinduoliųorganizme. Dėl skirtingų biologinių savybių trichinelių rūšys yra nevienodai prisitaikiusios prie įvairių šeimininkų ir aplinkos sąlygų, todėl jų paplitimas yra ribotas tam tikruose geografiniuoseregionuose.T. spiralis paplitusios visame pasaulyje. Pradėjus taikyti pažangesnius tyrimo metodus, buvo nustatyta, kad dažnai (3–20 proc.) tas pats šeimininkas yra užsikrėtęs ne viena, bet dviem trichinelių rūšimis: T. nativa ir T. britovi, T. spiralis ir T. britovi, T. spiralis ir T. nativa.
Žmonių trichineliozės židiniai registruojami visoje Lietuvos teritorijoje. 359 žmonių trichineliozės atvejai užregistruoti Lietuvoje 1999-2008m. Didžiausias protrūkis išaiškintas Ukmergės rajone 2009m., susirgo 107 žmonės, valgę šernienos dešras. Lietuvoje yra nustatytos 4 trichinelių rūšys: T. spiralis, T. nativa, T. britovi, T. pseudospiralis. Žmonių trichineliozė Lietuvoje plinta per užkrėstą trichinelėmis kiaulieną ir šernieną. 1970–1980 m. vidutiniškai apie 70 proc. ligonių užsikrėtė nuo šernienos, tačiau nuo 1990 m. dažniausiai trichinelioze užsikrečiama nuo kiaulienos (68 proc.). Apie 46 proc. ligonių užsikrečia nuo namų ūkyje augintų ir paskerstų infekuotų kiaulių mėsos, kuri nebuvo patikrinta dėl trichinelių, apie 25 proc.– nuo turgavietėse pirktos mėsos.
Pagrindiniai šeimininkai: lapės (40 proc.), usūriniai šunys (32,5 proc.), kiaunės (40 proc.) ir šernai (0,5 proc.). 2000–2002 m. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, trichineliozei plisti ypač svarbūs usūriniai šunys, nes jų raumenyse randama gerokai daugiau trichinelių invazinių lervų (vidutiniškai 30,1 lervos g) nei lapių raumenyse (vidutiniškai 8 lervos g).
Skiriami du trichineliozės vystymosi ciklai: naminis, kuriame cirkuliuoja T. spiralis, ir laukinis, kuriame cirkuliuoja visos trichinelių rūšys ir genotipai. Naminis vystymosi ciklas apima trichinelių plitimą tarp kiaulių, žiurkių bei žmonių. Kiaulės užsikrečia per trichinelių lervomis užkrėstas skerdyklų bei virtuvių atliekas, suėdusios žiurkių ar laukinių gyvūnų lavonus, per užsikrėtusių kitų kiaulių lavonus. Laukinis vystymosi ciklas apima trichinelių paplitimą tarp laukinių gyvūnų. Pagrindiniai trichineliozės laukiniai šeimininkai yra lapės ir usūriniai šunys.
Trichineliozė tarp laukinės faunos stipriai paplitusi šiaurinėse Europos šalyse, kur apie 40–50 proc. lapių (Suomija ir Estija) yra užsikrėtusios šiais nematodais. Plėšrieji laukiniai gyvūnai trichinelioze užsikrečia misdami maita ar dėl kanibalizmo. Vienas iš pagrindinių veiksnių, apsprendžiančių trichinelių paplitimą gamtoje, yra aplinkos temperatūra, kuri lemia trichinelių lervų išlikimą gyvūnų lavonuose. T. spiralis esant palankioms aplinkos sąlygoms gali išsilaikyti gyvybingos laukinių gyvūnų raumenyse daugelį metų, neturėdamos jokio ryšio su naminiu ciklu. Sergantis žmogus užkrato neplatina.
Patogenezė ir patologija. Trichinelioze užsikrečiama suvalgius mėsos, užkrėstos invazinės L1 stadijos trichinelių lervomis. Skrandyje veikiant pepsinui ir vykstant virškinimui lervutės išsilaisvina iš raumeninio audinio ir peristaltikos nunešamos į plonąsias žarnas. Patekusios į plonąsias žarnas įsiskverbia į epitelines ląsteles. Lervutės neriasi keturis kartus ir iš jų išsivysto suaugę helmintai. Subrendę patinėliai būna apie 0,6-1,9 mm ilgio, o patelės maždaug du kartus didesnės. Patelės apvaisinamos praėjus 30-36 val. po užsikrėtimo, o praėjus 5 dienoms, jos pradeda vesti gyvas lervutes. Apsivaisinusios patelės atveda nuo kelių šimtų iki tūkstančių gyvų lervučių. Pastarosios patekusios į limfagysles ir kraujagysles, išplinta po visą šeimininko organizmą. Praėjus maždaug 3 val. nuo patekimo į kraujo apytaką, jos prasiskverbia per kraujagyslių sieneles ir patenka į skersaruožius raumenis (miocitus), kur vystosi ir tampa L1 stadijos lervomis. Kai kurios lervutės migruodamos gali patekti į joms nebūdingus organus (smegenis, širdį ar inkstus) ir sukelti šių organų audinių patologiją. Tačiau šiuose audiniuose lervutės nesivysto. Patekusios į miocitus, lervutės sukelia jų transformaciją, išsivysto taip vadinama „ląstelė slaugė“. T.spiralis, T. nativa, T. britovi, T. mureli, T. nelsoni, T6, T8 ir T9 genotipų „ląstelė slaugė“ yra apsupta kolageno kapsule, todėl šie trichinelių genotipai vadinami kapsules sudarančiais, o T. pseudospiralis, T. papuase, T. zimbabwiensis genotipai kapsulės nesudaro, todėl vadinami kapsulių nesudarančiais. Kapsulę sintezuoja „ląstelė slaugė“ ir ją supantys fibroblastai. Praėjus tam tikram laikui, priklausomai nuo šeimininko ir trichinelių rūšies, trichinelių kapsulės gali sukalkėti. Skiriamos dvi ligos fazės: gastrointestininė (enterinė) ir raumeninė (parenterinė ar sisteminė).
Gastrointestininė fazė. Dvylikapirštės ir tuščiosios žarnos gleivinės pažeidimas priklauso nuo patekusių trichinelių lervų skaičiaus. Lervų įsiskverbus į gleivinę, pakinta epitelinės ląstelės. Mikrogaurelių srityje pastebima jų deformacija, enterocitų proliferacija, kriptų hiperplazija ir išreikšti pogleivio ląsteliniai infiltratai.Taigalitęstiskeletąsavaičių po užsikrėtimo. Diarėja, kartais kraujinga, atsiradusi šioje stadijoje, yra parazito sukeltos dėl vandens ir jonų sekrecijos į žarnos spindį bei mechaninio trauminio poveikio į gleivinę išdava.
Raumeninė fazė. Limfinesrovelervosmigruojaįkraujagysles,patenkaįsisteminękraujotaką, iš kur jos ir pasiekia galutinę vietą, t. y. skersaruožių raumenų ląsteles, sukelia uždegiminį alerginį atsaką ir klinikinius simptomus. Lervos inkapsuliuojasi raumenyse 18–20 dienų – aplink jas susiformuoja kolageninės kapsulės. Tokių lervų gyvybingumas išlieka 1–2 metus, o kartais ir ilgiau.
Lervų migracija centrinėje nervų sistemoje sukelia vaskulito ir perivaskulito reiškinius su vietiniais arba difuziniais pokyčiais.
Klinika. Inkubacijos periodas trunka 8–15 d. nuo užsikrėtimo. Jo trukmė priklauso nuo ligos sunkumo. Sunkių klinikinių formų atveju jis būna trumpesnis – apie 1 sav., abortinių ir lengvų formų – tęsiasi iki 3–4 sav. Ligos sunkumas priklauso nuo įvairių tarpusavyje susijusių veiksnių: užkrėstos mėsos valgymo dažnumo ir kiekio, mėsos paruošimo būdo (rūkyta, sūdyta, kepta ar žalia), t. y. kas lemia užkrato dozę (patekusių lervų skaičius) ir patekusių lervučių gyvybingumą. Svarbu ir tai, kokia trichinelių rūšis pateko į organizmą ir koks žmogaus individualus jautrumas infekcijai. Minimali užsikrėtimo dozė, sukelianti klinikinius simptomus, yra 70–150 trichinelių lervų. Priklausomai nuo ligos sunkumo, išskiriamos penkios klinikinės trichineliozės formos: sunki, vidutinio sunkumo, lengva, blanki (abortinė) ir simptomų nesukelianti.
Esant sunkiai ligos formai, klinikiniai simptomai yra labai išreikšti, stebimi metaboliniai sutrikimai, alergija, cirkuliacinės ir (ar) neurologinės komplikacijos. Vidutinio sunkumo ligos formos komplikacijų nesukelia arba jos labai retos, nestiprios ir greitai praeinančios. Lengvos ligos formos simptomai nesunkūs, be komplikacijų. Sergant blankia (abortine) ligos forma, simptomai švelnūs, trunka tik kelias dienas. Simptomų nesukeliančios ligos formos diagnozuojamos tik serologiškai, ypač ligos protrūkių metu.
Trichinelių biologinis ciklas žmogaus organizme apsprendžia dvi klinikines ligos stadijas: ūminę ir vėlyvąją (sveikimo).
Ligos pradžia dažniausiai būna staigi. Po keleto diarėjos epizodų (kartais su vėmimu) pakyla kūno temperatūra, atsiranda bendras negalavimas, galvos skausmas, taip pat prakaitavimas, drebulys, veido patinimas, raumenų skausmas ir panaginės bei junginės kraujosrūvos.
Karščiavimas (iki 39–41 °C) būna staigus ir nuolatinis, trunka 8–10 d., esant sunkiai ligos formai, gali išlikti net iki 3 sav. Veidas patinsta simetriškai. Tai svarbus trichineliozės klinikinis simptomas. Jei ligos forma sunki, gali patinti ir galūnės. Lengvais ligos atvejais dažniau patinsta ne veidas, o akiduobės (periorbitinė edema). Patinimas laikosi nuo kelių dienų iki 2–3 sav.
Mialginis sindromas, jo intensyvumas priklauso nuo ligos sunkumo. Dažniausiai skauda kaklo, pečių juostos, liemens, viršutinių bei apatinių galūnių raumenis. Sunkesniems ligoniams galimi angiomiozito tipo pažeidimai, dėl skausmingų galūnių nejudrumo gali susiformuoti kontraktūros. Varginanti mialgija tęsiasi 2–3 savaites. Hemoraginių bėrimo elementų (dėl vaskulito) neretai atsiranda panagėse ir junginėje. Daug retesni makulopapuliniai ir dilgėliniai bėrimai.
Vėlyvoji (sveikimo) ligos stadija prasideda 6–8 sav. po užsikrėtimo, trichinelių patelėms nustojus vesti naujas lervas bei pasibaigus lervų vystymuisi raumenyse. Išnyksta klinikiniai simptomai, susinormuoja laboratoriniai rodikliai. Persirgę asmenys kelias savaites (iki 6 mėn.) gali jausti nuovargį ir lėtinį raumenų skausmą. Komplikacijos dažniausiai pasitaiko sunkių ligos formų atvejais pirmomis ligos savaitėmis, rečiau – vidutinio sunkumo būklės ir vėlai pradėtiems gydyti ligoniams.
Dažniausios yra kardiovaskulinės, neurologinės, akių, respiracinės, virškinimo sistemos komplikacijos.
Kardiovaskulinių komplikacijų atsiranda, 3–4 sav. sergant sunkia trichineliozės forma. Tai miokarditas ir tromboembolinė liga, sukelianti staigią mirtį. Miokarditas būna 5–20 proc. infekuotų asmenų ir pasireiškia skausmais širdies plote, tachikardija ir elektrokardiografiniais(EKG)pokyčiais. Neurologinės komplikacijos pasireiškia 3–46 proc. ligonių. Tokiems ligoniams būdingas mieguistumas, apatija ar susijaudinimas, taip pat gali atsirasti ir encefalopatijos ar meningito klinikinių požymių. Svaigulys, pykinimas, spengimas ausyse yra praeinančio pobūdžio.
Cerebrobulbarinių nervų, smegenų pažeidimai (kartu esant difuzinės encefalopatijos reiškinių, židininių simptomų) pasireiškia sunkiems ligoniams po kelių karščiavimo dienų. Gali pasitaikyti galvinių nervų pažeidimai, tokie kaip vienpusė ambliopija, anizokorija. Daugumai ligonių neurologinės komplikacijos užtrunka nuo 2–4 iki 4–8 sav.
Akių arba regos komplikacijos kyla sutrikus mikrocirkuliacijai, rečiau įvykus invazijai į akių raumenis. Tačiau būdingiausias akių pažeidimas yra periorbitinė edema su akių junginių vaskulito požymiais. Respiracinės komplikacijos retos, gali pasitaikyti visose ligos stadijose. Daliai ligonių išsivysto obstrukcinis bronchitas arba susidaro Löfflerioeozinofilinių infiltratų. Pneumonijos ar pleurito kilmė siejama su antrine bakterine infekcija.
Virškinimo sistemos sutrikimai pasireiškia ūminėje stadijoje – tai stipri baltyminė eksudacija ar net žarnų nekrozė (6–8 proc.). Trichineliozė gali pasireikšti ir kaip lėtinis diarėjos sindromas.
Trichinelioze persirgę ligoniai pasveiksta, bet pasitaiko ir mirties atvejų.
Vaikai patiria silpnesnius, greitai išnykstančius klinikinius simptomus, komplikacijos retos. Dažniausi klinikiniai simptomai – viduriavimas ir raumenų skausmas.
Nėščiosioms trichineliozė, sustiprėjus choriogonadotropino, progesterono ar citokinų gamybai, gali išprovokuoti persileidimą arba priešlaikinį gimdymą. Neįrodyta, kad trichineliozė gali būti įgimta, trichinelioze susirgusios nėščiosios pagimdo sveikus vaikus.
Imunodeficitobūklės asmenys gali sirgti labai sunkiai.
Diagnostika. Ligą įtarti padeda klinikiniai simptomai – ūmus karščiavimas, raumenų skausmas, veido paburkimas. Diagnozę patvirtina epidemiologinė anamnezė – vartotas mėsos produktas, panašios ligos aplinkoje.
Laboratoriniai periferinio kraujo rodikliai, būdingi trichineliozei, yra leukocitozė su eozinofilija.Eozinofilija(>1 000mm³ arba 10–70 proc.) nustatoma praktiškai kiekvienam ligoniui 2–6 invazijos savaitę. Ji gali būti įvairaus laipsnio ir siekti iki 19 000 ląstelių/mm³. Didelė eozinofilijasiejamasusunkesneligosforma.Labaisumažėjęs eozinofilų kiekis sergant ūmine sunkia trichinelioze – blogas prognozės ženklas. Polimorfonuklearinės leukocitozės laboratorinis rodiklis gali siekti 15 000–30 000 ląstelių/mm³. Raumenų fermentų (kreatinfosfokinazės – KFK, laktatdehidrogenazės – LDG, aldolazės, aspartataminotransferazės) aktyvumas padidėja 75–90 proc. užsikrėtusių asmenų. Vėlesnėse ir sunkiose ligos stadijose pastebimas elektrolitų ir baltymų disbalansas, kliniškai pasireiškiantis kardiologiniais nusiskundimais bei hidrostatiniais patinimais. Raumenų bioelektriniai pokyčiai trichinelių pažeistuose raumenyse gali būti nustatomi elektromiografiniutyrimu(sumažėjusi raumens kontrakcija, nevisiška interferencija). Tokie raumenų pokyčiai gali būti nustatomi net kelerius metus jau pasibaigus ūminei invazijai.
Imunofermentinis metodas (IFA) skirtas trichinelių specifiniamsIgGklasės antikūnams nustatyti žmogaus serume. IgG, IgM, IgA antikūnų aptinkama daugeliui pacientų, bet jautriausias yra IgG tyrimas. IgG antikūnų atsakas į trichineles formuojasi lėtai ir yra proporcingas patekusių į organizmą lervučių kiekiui. Serologinis tyrimas būna teigiamas 10–15 dieną po užsikrėtimo, antikūnų titras maksimumą pasiekia po 2–6 mėn., paskui lėtai mažėja. Gautiems rezultatams patvirtinti atliekami porinių serumų tyrimai. Neaiškiais diagnostiniais atvejais taikomas imunobloto ar Western bloto metodas.
Diagnozuojant sunkius klinikinius atvejus kaip papildomas diagnostikos metodas gali būti panaudotas raumenų bioptato tyrimas. Lervos geriau randamos raumenyse praėjus 30–35 d. nuo invazijos pradžios. Chirurgas paima iš musculus deltoideus ar m. gastrocnemius ploto 0,2–0,5 g (mažiau už žirnį) raumens be odos ir riebalų. Šis tyrimo metodas leidžia nustatyti invazijos intensyvumą, sudaro galimybes identifikuotitrichinelių rūšį. Taip pat gali būti atliekami instrumentiniai tyrimai, kaip elektromiografija(EMG),elektroencefalografija(EEG),kompiuterinė tomografija(KT),magnetinio rezonanso tomografija(MRT), parodanti mažus hipodensinius darinius. Tačiau tai nėra vien trichineliozei būdingi radiniai ir jų diagnostinė vertė tik pagalbinė.
Diferencinė diagnostika. Labai svarbi trichineliozės diferencinė diagnostika, kad laiku galima būtų pradėti antihelmintinį gydymą. Tačiau yra daug ligų, sukeliančių panašius klinikinius simptomus. Trichineliozė skirtina nuo gripo, salmoneliozės, eozinofiliniomialginiosindromo,eozinofiliniofasciito,glomerulonefrito,alerginių reakcijų, dermatomiozito, mazginio poliartrito, infekcinio meningito, leptospirozės, tifoidinio karščiavimo. Galutinė trichineliozės klinikinė diagnozė patvirtinama remiantis klinikiniais simptomais, epidemiologiniais it laboratoriniais tyrimų duomenimis, labai specifiškais ir jautriais serologiniais metodais, atliktais porinių serumų principu, ir teigiama raumenų biopsija (rastos ir identifikuotoslervos–sunkiųligosformų atvejais).
Gydymas. Pradėjus gydyti ankstyvoje invazijos stadijoje gaunami geri rezultatai. Pagrindiniai vaistai, naudojami trichineliozei gydyti, yra antihelmintiniai preparatai (benzimidazoliai) ir gliukokortikosteroidai. Antihelmintiniai vaistai efektyvūs enteralinėje stadijoje, lervų patekus į sisteminę cirkuliaciją ir raumeninės invazijos pradžioje. Naudojami benzimidazoliai: albendazolis (Zentel) arba mebendazolis (Vermox), rečiau pirantelis (Combantrin). Albendazolis gerai toleruojamas ir greitai absorbuojamas žarnyne. Vaisto vartojama po 15 mg/kg/per parą (po 400 mg du kartus per parą 14 parų). Vaisto neskiriama nėščiosioms ir vaikams iki 2 m. Vyresniems vaikams skiriama po 10 mg/kg/per parą. Vaistas vartotinas su riebiu maistu. Vartojant vaistą stebima ar nėra nepageidaujamo poveikio. Mebendazolio skiriama po 20 mg/kg/per parą (per tris kartus) 10–15 parų arba po 200–400 mg 3 kartus per parą 3 dienas, paskui po 400–500 mg 3 kartus per parą 10 parų. Kartotinis kursas skiriamas po 5 parų. Vaisto neskiriama nėščiosioms, ypač per pirmą trimestrą, ir vaikams iki 2 m. Mebendazolio dozė mažinama ligoniams, kuriems yra kepenų funkcijos nepakankamumas. Vaistas vartotinas su riebiu maistu, kad padidėtų absorbcija žarnyne. Pirantelio skiriama nėščiųjų ir vaikų trichineliozei gydyti. Vartojama po 10–20 mg/kg/per parą 2–3 paras, vartojimo trukmė 3–4 savaitės. Gliukokortikosteroidai vartojami tik kartu su antihelmintiniais vaistais hiperalerginėms reakcijoms (karščiavimui, patinimui, vaskulitui, miozitui) gydyti. Dažniausiai prednizolono skiriama po 1–5 mg/kg/per parą 10–15 parų. Ligoniai, sergantys vidutinio sunkumo, sunkia ligos forma, taip pat nėščiosios yra hospitalizuojami, gydomi antihelmintiniais preparatais su gliukokortikosteroidais, analgetikais, antipiretikais, atliekama vandens ir elektrolitų korekcija. Nėščiosioms skiriama prednizolono iki 20–30 mg /kg/per parą, nesirezorbuojančių iš žarnų spindžio antihelmintinių vaistų (pirantelio po 10–20 mg/kg/per parą 1–3 paras).
Lengvos trichineliozės ligos formos gydomos trumpais antihelmintinių vaistų kursais bei vaistais nuo uždegimo. Simptomų nesukeliančios trichineliozės formos gydyti nereikia. Lėtinės trichineliozės ilgai gydyti antihelmintiniais vaistais nerekomenduojama. Skiriami trumpi steroidų kursai. Dažniausiai atliekamos fizioterapijos procedūros, skiriami psichoterapijos seansai. Prognozė pasveikti paprastai būna gera, išskyrus retus atvejus. Asmenų, persirgusių sunkia ir vidutinio sunkumo trichineliozės forma, būsena vertinama sveikatos priežiūros įstaigose 6–12 mėn., atliekamas periferinio kraujo tyrimas eozinofilijaiaptikti,matuojamakūno temperatūra, esant reikalui tiriamas KFK, LDG aktyvumas, kraujo baltymų rodikliai.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika.Trichineliozės epidemiologinės priežiūros tikslas – mažinti žmonių sergamumą trichinelioze ir išvengti ligos protrūkių.
Trichineliozės epidemiologinė priežiūra ir kontrolė – tai epideminio proceso stebėjimas, židinių tyrimas, priežasčių ir sąlygų nustatymas. Per 24 val. nuo trichineliozės diagnozės nustatymo pradedamas židinio epidemiologinis tyrimas: nustatomas infekcijos šaltinis, išaiškinami visi asmenys, valgę įtariamos mėsos, ir siunčiami į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ištirti bei stebėti. Trichineliozės židiniuose naikinami graužikai ir trichineliozės klausimais konsultuojami kiaulių augintojai. Įtariamos mėsos ar jos gaminių likučiai surenkami, ištiriami ir prireikus sunaikinami. Skerdyklose atliekama skerdienos ekspertizė. Užkrėsta skerdiena sunaikinama. Kiaulių, šernų ir kitų laukinių gyvūnų mėsa, naudojama žmonių maistui ar gyvūnams šerti, tikrinama veterinarijos laboratorijose. Draudžiama kiaules šerti laukinių gyvūnų lavonais ir skerdienos atliekomis, jų nedezinfekavus. Gyvulių skerdimo ir mėsos paruošimo vietos būtinai reguliariai deratizuojamos, graužikų lavonai surenkami ir sudeginami. Sumedžiotų gyvūnų atliekos ar kritusių laukinių plėšrūnų, graužikų, valkataujančių šunų ir kačių lavonai sudeginami ar užkasami juos dezinfekavus specialiose aikštelėse.