M. V. Bareišienė


Vėjaraupiai (Varicella, Chicken pox) – ūminė virusinė liga, pasireiškianti karščiavimu, saikinga bendra intoksikacija, gėrybine eiga, vezikuliniu odos ir gleivinių bėrimu. Virusų organizme gali išlikti ilgai (latentinė infekcija), o jai aktyvavusis (dažniausiai sulaukus 60 m.) išsivysto juostinė pūslelinė.
Etiologija. Vėjaraupių ir juostinės pūslelinės sukėlėjas tas pats – Varicella zoster virusas (VZV), dar vadinamas Human Herpesvirus 3 (HHV3), galintis sukelti dvi skirtingas ligas: vėjaraupius ir juostinę pūslelinę. Juostinė pūslelinė dažnai būna endogeninės kilmės, kaip tolimas vėjaraupių atkrytis. Virusas turi DNR, 150–200 ηm nukleokapsid3, lipidinį apvalką. Jis priklauso Herpesviridae šeimai.
Epidemiologija. Vėjaraupiai paplitę visame pasaulyje. Praktiškai (kaip ir tymais) šia liga perserga beveik visi žmonės (per 90 proc.). Pusę persirgusiųjų sudaro 5–9 m. vaikai, rečiau susergama 1–4 m. ir 10–14 m. amžiaus. Vienintelis infekcijos šaltinis – vėjaraupiais sergąs žmogus. Užkrečiamasis periodas trunka 5 dienas (dažniausiai 1–2 d.) iki ir 5 dienas po bėrimų atsiradimo (iki odos pažeidimų pasidengimo šašais). Užkrečiamasis periodas gali būti ilgesnis, jei pažeistas imunitetas. Imlūs asmenys gali būti infekuoti po kontakto su infekcijos šaltiniu nuo 10 iki 21 dienos nuo kontakto momento.
Užsikrečiama aerozoliniu būdu, tiesiogiai per seiles, rečiau – sąlyčio būdu (vezikulės greitai džiūsta, o nekrozuotame epidermyje virusas žūsta). Priešingai nei vakcinacijos ar raupų atvejais, vėjaraupių šašai yra neinfekciniai. Vėjaraupiai – viena iš labiausiai užkrečiamų infekcinių ligų. Imlių asmenų namų kontakto sąlygomis užsikrėtimo rizika yra 80–90 proc. Virusų į organizmą patenka per viršutinius kvėpavimo takus arba akių gleivinę. Vaikai gali užsikrėsti vėjaraupiais nuo sergančio juostine pūsleline asmens. Sergamumas padidėja šaltu metų laiku (žiemą ir ankstyvą pavasarį). Vaikų kolektyvuose galimi vėjaraupių epideminiai protrūkiai. Retai VZV perduodama per placentą. Užsikrėtus ankstyvu nėštumo laikotarpiu, įgimtas vėjaraupių sindromas išsivysto 0,7 proc. atvejų, o 13–20 nėštumo savaitę – 2 proc. atvejų.
Imlumas vėjaraupiams visuotinis. Persirgus įgyjamas patvarus imunitetas. Virusinė infekcija lieka latentinė. Liga vėliau gali pasikartoti kaip herpes zoster dažniau suaugusiesiems, kartais vaikams (apie 15 proc. atvejų).
Patogenezė ir patologija. Infekcijos patekimo vartai – kvėpavimo takų gleivinė, bet juose virusas pokyčių nesukelia. Čia vyksta viruso replikacija ir pirminis kaupimasis, paskui limfiniaiskeliaisvirusųpatenkaįkraują. Vėjaraupių sukėlėjų esti pūslelių turinyje. Praėjus ūminiams pirminės vėjaraupių infekcijos reiškiniams, virusų ilgai gali išsilaikyti organizme latentinės būklės. Manoma, kad virusai būna spinalinių nervų sensoriniuose ganglijuose ir nugaros smegenų užpakalinėse šaknelėse. Aktyvėdami virusai pažeidžia kapiliarus, sensorinius nervus ir simpatinių nervų ganglijus. Nervais virusai pasiekia odą ir sukelia juostinę pūslelinę, dažniausiai nusilpusio imuniteto žmonėms. Aktyvavęsi virusai gali pažeisti ne tik odą, bet ir centrinę nervų sistemą bei vidaus organus.
Pūslelių turinyje randama dermos fragmentų degeneracinių pokyčių, balioninė dermos ląstelių degeneracija, daugiabranduolinių gigantinių ląstelių ir eozinofiliniųintarpųbranduoliuose. Į patologinį procesą gali būti įtraukta odos kraujagyslių ir dėl to gali atsirasti nekrozės plotelių ir epiderminių kraujosruvų. Ligai progresuojant, pūslelių turinys drumstėja, jose kaupiasi leukocitų, degeneracinių ląstelių ir fibrino.Paskuipūslelėsplyšta, skystis, kuriame yra aktyvių virusų, išteka arba palaipsniui įvyksta jo reabsorbcija.
Vykstant aktyviai virusų replikacijai, ypač esant nusilpusiam imunitetui, gali išsivystyti intersticinis pulmonitas, encefalitas, kuriam, skirtingai nuo paprastosios pūslelinės encefalito, nebūdingi lokalūs hemoraginiai smegenų pokyčiai.
Klinika. Inkubacijos laikotarpis – 10–21 d. (dažniausiai 14–17 d.). Liga prasideda trumpu (1–2 d.) prodrominiu periodu: nedideliu silpnumu, apetito pablogėjimu, subfebrilitetu. Dažniausiai šie reiškiniai lieka nepastebėti ir atrodo, kad liga iškart prasidėjo nuo bėrimų.Bėrimai – svarbiausias vėjaraupių klinikinis požymis. Pirmųjų bėrimo elementų gali atsirasti ant bet kurios kūno vietos: ant pilvo, šlaunų, pečių, krūtinės, taip pat veido ir plaukuotoje galvos dalyje. Skirtingai nuo raupų, ant veido bėrimų atsiranda vėliau negu ant kūno ir galūnių. Bėrimo elementų gausėja lyg šuoliais kas 24–48 val. Naujų elementų atsiranda tarp senų ir jų vis daugėja. Kiekvieno bėrimo elemento kitimo etapai tokie patys: atsiranda ovalios ar apvalios formos 5–10 mm raudona dėmelė, jos centre – papulė, virstanti vezikule, užpildyta skaidraus turinio. Pūslyčių skersmuo – nuo smeigtuko galvutės iki 8–10 mm, jos minkštos, įdubusios centre, apsuptos raudono lankelio. Kartais per 1–2 paras pūslytės gali pereiti į džiūvimo stadiją, užsibaigiančia paviršinių šašelių susidarymu ir greitu jų nukritimu. Tačiau dažniausiai pūslyčių turinys drumsčiasi, formuojasi pustulės, kurios apdžiūsta ir virsta rudais šašeliais, kurie nukrinta per 1–3 savaites, nepalikdami randų. Retai gali susidaryti nedidelių randelių, matomų kelerius metus.
Ne visada bėrimo elementai praeina visą ciklą. Kartais (dažniausiai per paskutinę bėrimų bangą) bėrimai išnyksta nepasiekę vezikulės stadijos. Intervalas tarp pirmos ir paskutinės bėrimų bangos (jų būna 3–4) siekia iki 8 dienų.
Ligonių bėrimo elementų skaičius dažniausiai svyruoja nuo 20 iki 70, bet, kai kurių autorių duomenimis, bėrimo elementų gali būti nuo 10 iki 800. Gali būti, kad iš viso tėra tik 1 bėrimo elementas ar jų išvis nėra (abortinė ligos forma), tokiais atvejais liga lieka neatpažinta.
Vėjaraupiams būdinga, kad 20–30 proc. ligonių bėrimo elementų tuo pat metu atsiranda ne tik ant odos, bet ir ant gleivinių (enantema): kietojo gomurio, skruostų, dantenų, liežuvio, ryklės užpakalinės sienelės, o mergaitėms – lyties organų. Vėjaraupinės pūslytės primena herpes ar aftas.Pūslytės greitai trūksta ir jų vietoje susidaro paviršinės žaizdelės (erozijos). Taip pat vėjaraupiams būdingas bėrimų polimorfiškumas: vienu metu esama ir dėmelių, ir papulių, ir vezikulių.
Bendros intoksikacijos reiškiniai bėrimų periodu nestiprūs. Kūno temperatūra gali pakilti (kartais temperatūros trumpalaikiai pakilimai sutampa su nauja bėrimų banga), būti normali ar sunkiais ligos atvejais padidėti iki 39 ºC ir daugiau. Karščiuojama 3–6 d.
Komplikacijos. Vėjaraupiai – gėrybinė liga, bet kartais (5 proc. ligonių) galimos sunkios odos komplikacijos (pūliniai, abscesas, flegmonos,hemoragijos,gangreniniaipokyčiai). Prisidėjus antrinei infekcijai, gali išsivystyti sepsis. Pasitaiko sunkių, nepasiduodančių antibiotikų terapijai vadinamųjų vėjaraupinių (virusinių) pneumonijų, encefalitų, miokarditų, keratitų, nefritų, artritų, otitų, hepatitų (retai).
Įgimta vėjaraupių infekcija. Nėščiajai pavojingiausia susirgti 8–20 nėštumo savaitę, nes gali išsivystyti įgimtų vėjaraupių sindromas: neišnešiotumas, galūnių neišsivystymas, odos randai, mikrocefalija, katarakta, mikroftalmija,įvairių organų pokyčiai (žarnyno, šlapimo ir lyties organų sistemų).
Kai nėščioji suserga baigiantis nėštumui (21–5 d. iki gimdymo), naujagimio pažeidimai priklauso nuo pirmųjų ligos požymių: jei naujagimis gimsta išbertas ar jį išberia per 4 dienas – prognozė gera; jei naujagimis suserga 5–10 dienomis po gimimo – ligos eiga sunki, išsivysto sunkių komplikacijų (pneumonija, hepatitas, viduriavimas, plonosios žarnos perforacija ir kiti vidaus organų pažeidimai), letalumas siekia 25–30 proc.
Per pirmąjį nėštumo trimestrą vėjaraupiai gali sukelti embriopatiją.
Diagnostika. Vėjaraupių diagnozei turi reikšmės epidemiologinė anamnezė (bendravimas su sergančiu vėjaraupiais, vaikams – ir juostine pūsleline ligoniu), polimorfiniaiodos ir gleivinių bėrimai.
Gydant ligonį namuose, specifiniailaboratoriniaityrimaiatliekamiretai.
Prenatalinei (intrauterinei, vidinei gimdos) infekcijai patvirtinti ieškoma viruso nukleorūgščių vaisiaus vandenyse ir amniono ląstelėse (PGR).
Postnatalinei (įgimtai ir įgytai) infekcijai nustatyti dažniausiai atliekama latekso agliutinacijos reakcija, ieškoma savitųjų IgM klasės antikūnų IFR ir ELISA.
Virusologiniai tyrimai (tiriamąja medžiaga užkrečiamos ląstelių audinių kultūros), virusų antigenų, esančių pūslelių skystyje, nustatymas atliekant IFR, VZV DNR nustatymas pūslelių skystyje, kraujyje (PGR) kasdien praktiškai neatliekami.
Vėjaraupiai diferencijuotini nuo paprastosios ir juostinės pūslelinės, sifilioIIstadijos. Kartais, įkandus blusai ir kitam vabzdžiui, gali atsirasti odos pokyčių, panašių į vėjaraupių bėrimus, bet bėrimai nėra polimorfiški ir nėra enantemos. Tam tikruose endeminiuose rajonuose vėjaraupiai skirtini nuo vezikulinės riketsiozės, kuriai būdinga pirminė pažaida infekcijos patekimo vietoje ir generalizuota limfadenopatija, o to nebūna sergant vėjaraupiais.
Gydymas. Ūminiu ligos periodu ligoniai turi laikytis lovos režimo, higienos taisyklių (švari patalynė, apatiniai rūbai, trumpai kirpti nagai ir kt.). Ligonį reikia maudyti, geriau po dušu (nuprausta oda mažiau niežti). Vezikules, kad nepatektų antrinė infekcija, galima patepti vandeniniais antiseptikų tirpalais (pvz. vandeniniu oktenidino chlorido arba chlorheksidino tirpalu). Nerekomenduojama bėrimo elementų tepti dažais (briliantine žaluma, kalio permanganatu ir kt.) arba alkoholiniais antiseptikais.
Etiotropinis gydymas nekomplikuotais vėjaraupių atvejais normalaus imuniteto asmenims iki 12 metų neskiriamas. Tačiau jei yra lėtinė odos ar plaučių liga, naudojama salicilatų (Reye sindromo profilaktika),skiriamaacikloviropo20mg/kgkas8val.5dienas. Vyresniems nei 12 m. ir suaugusiesiems – acikloviro po 800 mg 5 kartus per parą 5–7 dienas arba valacikloviro po 1 000 mg 3 kartus per parą 5 dienas, arba brivudino (tik suaugusiesiems) po 125 mg 1 kartą per parą 7 dienas, vartojama visada tuo pat metu. Susirgus nėščiai moteriai per III nėštumo trimestrą ar baigiantis nėštumui (8–10 d. iki gimdymo) skiriama gerti acikloviro po 800 mg 5 kartus per parą arba švirkščiama po 10 mg/kg į veną kas 8 val. 5 dienas. Imunosupresyvios būklės ligoniams – acikloviro po 10 mg/kg į veną kas 8 val. 7 dienas. Infuzijos į veną trukmė – ne mažiau kaip 1 val. Acikloviro į veną skiriama:
- imunosupresyvios būklės ligoniams 10 mg/kg kas 8 val.;
- sergantiems naujagimiams 20 mg/kg kas 8 val.;
- naujagimiams, jei motina susirgo 5 dienos iki ar 2 dienos po gimdymo, 20 mg/kg kas 8 val.;
- vaikams iki 1 metų, jei sunki ligos forma, 10–20 mg/kg kas 8 val.
Gydyti visada būtina pradėti ne vėliau kaip per 24 val. nuo bėrimų pradžios.
Acikloviro poveikis nėščiosioms nėra visapusiškai ištirtas, siūloma jo skirti, kai yra išplitusi vėjaraupių forma, pažeisti vidaus organai (tik reikia išsiaiškinti nepageidaujamą vaisto poveikį).
Savitasis VZV imunoglobulinas (VZVIG) lengvina imunosupresyvios būklės asmenų ir naujagimių ligos eigą. Jo švirkščiama į raumenis (125 mg/10 kg kūno masės).
Jei yra bakterinių komplikacijų, skiriama antibiotikų (gydoma ligoninėje).
Esant sunkiai būklei (išplitusi forma, komplikacijos), intoksikacijai mažinti skiriama elektrolitų, gliukozės tirpalų infuzijų.
Karščiavimui mažinti skiriama ibuprofeno. Negalima skirti aspirino (Reye sindromo grėsmė). Niežėjimui mažinti skiriama sedacinių, antihistamininių vaistų.
Daugumai ligonių vėjaraupių prognozė palanki. Išsivysčius sunkioms komplikacijoms ir esant imuniteto nepakankamumui galimos letalios ligos baigtys.
Priešepideminės priemonės ir profilaktika. Vėjaraupiai yra privalomai registruojama infekcija, todėl įtarus (diagnozavus) šią infekciją privaloma perduoti informaciją teritorijos visuomenės sveikatos institucijai. Sergančių vėjaraupiais asmenų hospitalizuoti neprivaloma. Ligoniai izoliuojami namuose (sunkesniais ligos atvejais – stacionare). Izoliacija nutraukiama, praėjus 5 dienoms nuo paskutinio šviežio išbėrimo (vezikulės) išdžiūvimo. Karantinas dažniausiai neefektyvus. Tačiau imunodeficitiniamsligoniamsjis gali būti naudingas. Asmenys, kontaktavę su infekcijos šaltiniu mažiausiai 10–21 dieną (jeigu buvo suleista savitojo imunoglobulino – 28 dienas), po kontakto neturėtų būti priimami į kolektyvą. Imliems kontaktavusiems asmenims gali būti atlikta vakcinacija arba suleista savitojo varicella zoster imunoglobulino (VZVIG). Šie preparatai efektyvūs, jeigu suleidžiami pirmosiomis dienomis po kontakto. Vėjaraupių vakcina, suleista imliems artimai kontaktavusiems asmenims iki 3–5 dienų, arba VZVIG, suleistas iki 96 val. imliems asmenims po kontakto su infekcijos šaltiniu, gali apsaugoti nuo ligos arba palengvinti jos eigą. VZVIG rekomenduotina skirti naujagimiams, jeigu jų motinos susirgo vėjaraupiais 5 dienų iki gimdymo ir 2 dienų po gimdymo laikotarpiu. Nėra garantijos, kad VZVIG, suleistas nėščiajai, apsaugos nuo įgimtos vaisiaus anomalijos, bet jis gali palengvinti moters ligos eigą.
Naujagimį, kurio namuose yra sergančių vėjaraupiais asmenų, prieš išrašant iš ligoninės reikia imunizuoti VZVIG.
Kontaktavusiems asmenims gali būti skirta antivirusinių vaistų (acikloviro) savaitę po kontakto.
Vėjaraupių profilaktikai vartojama gyvoji atenuota vakcina.Kai kuriose šalyse vėjaraupių vakcina įtraukta į planinių skiepų kalendorių (Austrija, Vokietija, Italija ir kt.).