Virusiniai hepatitai

 J. Ūsaitis
A. Ambrozaitis


Virusiniai hepatitai plačiąja prasme – tai įvairių virusų sukeliami kepenų uždegiminiai ir distrofiniaipokyčiai, pasireiškiantys medžiagų apykaitos sutrikimais, neretai ir gelta. Hepatitai sukelia įvairaus laipsnio organizmo intoksikaciją, dispepsinius simptomus, kraujo krešėjimo sutrikimus ir kitas ligos apraiškas. Hepatotropiškomis savybėmis pasižymi geltonosios karštligės, paprastosios pūslelinės (herpes simplex), juostinės pūslelinės (varicella zoster), Epšteino ir Baro, citomegalo virusai, enterovirusai. Tačiau siaurąja prasme virusiniais hepatitais (VH) priimta vadinti tik A, B, C, D, E ir G įvardytus hepatitus. Jų medicininė bei socialinė-ekonominė reikšmė yra didžiulė, nors ir skirtinga. Virusiniais hepatitais sergantys ligoniai ilgai būna nedarbingi, tyrimo, gydymo ir profilaktikossąnaudos esti didelės. Šie hepatitai neigiamai atsiliepia nėštumui, vaisiui, be to, sukelia lėtines kepenų ligas, o kartais ir ligonio mirtį.
Daugelį amžių geltos priežastys nebuvo aiškios. Nuo XIX a. antros pusės vyravo Virchovo „katarinės geltos“ teorija, geltą (hepatitą) aiškinanti tulžies latakėlių uždegimu ir dėl to išsivystančia mechanine tulžies latakų obstrukcija. Tačiau jau senovėje buvo pastebėta, kad gelta gali būti užkrečiama ir pasireikšti net epidemijomis. VH kilmė paaiškėjo tik XX a. pirmoje pusėje iš McCallum ir Bradley (1944 m.), Findley, Neefe ir bendraautorių (1945 m.) darbų. 1967 m. tyrimuose su savanoriais (Krugman ir bendraautoriai) įrodyta, kad hepatitą sukelia du imunologiškai ir epidemiologiškai skirtingi virusai (A ir B). Tačiau tik 1973 m. PSO Virusinių hepatitų tyrimo grupė oficialiai įteisino hepatito A ir hepatito B terminus. Vėliau buvo identifikuotairkeletaskitų hepatito etiologinių agentų.